ar įmanoma pradėti magistro
studijas techninių mokslų (pvz. Maschinenbau, Verkehrswesen) jei esu
baigęs informacinio verslo bakalaurą (kaip kad Vokietijoje prilygsta
BWL). Lietuvoj tą daryti laisvai galima, bet Vokietijoj kiek teko
domėtis lyg ir kebloka.
ATSAKYMAS.
Dėl magistro studijų.
Manau, kad idėja įgyvendinama.
Galėtumete ieškoti tokių krypčių:
Technische BWL
Technische Informatik
Computational Engineering
Galimos įvairios kryptis - telecommunication, Umwelttechnik, energietechnik, Energiewirtschaft ir pan.
arba Technomathematik, Technische Mathematik
gal ir
- Studiengang Wirtschaftsingenieurwesen
http://www.uni-due.de/studienangebote/studienangebote_06919.shtml#Zulassung
Dėl
2.
Mechatronik, Maschinenbau, Elektrotechnik)
Idėja tikėtinai įgyvendinama,
tik priklausys nuo derybų su konkretaus Uni ar FH
Akademisches Auslandsamt, Fakulteto priėmimo tarnybom.
Pirmiausia svarbu žinoti,
kurią Technikos kryptį norite studijuoti,
ar ten būtų BWL, ar ne, ar daugiau BWL ir pan.
O tada googlinti.
Der Masterstudiengang Elektrotechnik und Informationstechnik erstreckt sich über drei Semester. Er ist ein konsekutiver Studiengang und baut auf einem entsprechenden Bachelorabschluss auf. Es kann unter den Vertiefungsrichtungen Automatisierungstechnik, Energietechnik, Eingebettete Systeme, Integrierte Systeme, Kommunikationstechnik und Mechatronik gewählt werden.
Lietuviška SMS Vokietijoje išdavė vagišius iš Lietuvos
Gvidas Mazgelis
Pietų Vokietijoje, Bad Zekingene, rugpjūčio pradžioje kosmetikos parduotuvių tinklas sulaikė ir perdavė lietuvį. Buvo užfiksuota, kaip jis kartu su iš parduotuvės pasprukusiu asmeniu slėpė brangius kvepalus ir ketino juos pavogti. Policijos nuovadoje nustatinėjant sulaikyto lietuvio tapatybę, į šio mobilųjį telefoną buvo atsiųsta trumpoji žinutė (SMS). Pasitelkę vertimų programą, policininkai ją perskaitė. Siuntėjas pranešė esąs geležinkelio stotyje. Joje Vokietijos policija sulaikė dar du lietuvius (20 ir 26 m.). Jų automobilis buvo su angliškais numeriais. Jame rasta brangių drabužių, mob. telefonų, navigacijos prietaisų. Jų vertė - nuo 1000 iki 1500 eurų. Tyrimo metu nustatyta, kad 20-metis jau anksčiau buvo nufilmuotas kitame mieste - Laufenburge, tačiau paspruko.
Policijos PR:
„Ką manote apie alkoholį? Koks Jūsų santykis su alkoholiu?” - tokie ir panašūs klausimai valstybės tarnautojų atrankos metu užduodami Aplinkos ministerijoje. Įsidarbindamas pokalbio metu pasijutau įtariamas esąs „alchašnikas”, kaip panašiai turbūt būna norint įsidarbinti kokiose nors „strojkėse”, kai dėl asmens „darbingumo” yra pernelyg nuogąstajauma ir yra išklausiama pačių įvairiausių dalykų dėl žalingų įpročių, asmeninio gyvenimo ir pan.
Įdomiausia tai, kad mano santykius su alkoholiu atrankoje aiškinose ne bet koks Ministerijos klerkas, o aukščiausias Ministerijos karjeros tarnautojas - kancleris Robertas Klovas (g. 1972 m.). Tai yra asmuo, kuriam yra pavaldūs faktiškai visi įstaigos tarnautojai.
Dar labiau nustebau, išgirdęs „gyvenimišką” situaciją, kurioje privalėjau pasirinkti vieną iš blogybių: pietų pertraukos metu Aplinkos ministerijoje (t.y. darbo vietoje) išgerti alkoholio arba jo atsisakyti, tačiau taip „nepritampant” prie Ministerijos kolektyvo.
Tokia atranka mane mažų mažiausiai nustebino. Man piršte piršosi tokios išvados: Aplinkos ministerijoje yra problemų dėl svaigalų vartojimo, įstaigos tarnautojai piktnaudžiauja alkoholiu pietų metu tarnybos vietoje… Stikliuko mėgėjų Ministerijoje yra tiek daug, kad tuo susirūpinęs patsai Ministerijos kancleris; jis siekia kontroliuoti abstinentų ir alkoholikų „atrūšiavimą” tarnybon, nori laiku užbėgti už akių stikliuko mėgėjams, nes, matyt, dėl to yra problemų.
Turint omenyje tai, kad aplinkos ministras - statybų verslininkas, gal kancleris atitinkamus tarnautojų atrankos metodus taiko ministro pavedimu, kas yra įprasta statybose, tačiau (kol kas dar) ne visose ministerijose? Jei čia kanclerio iniciatyva, būtų įdomu sužinoti, ar Gediminas Kazlauskas žino, kad būsimi Aplinkos ministerijos tarnautojai turi pereikti „stikliuko testą”?
Policija sulaikė automobilių vagių gaują iš Lietuvos, praneša Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės policija. Gauja įtariama dėl 26 automobilių vagysčių Vokietijoje - Bylefeldo, Lipės, Giūterslojės miestuose bei Žemutinėje Saksonijoje iki pat Brandenburgo. Siekdama sustabdyti gaują, Detmoldo prokuratūra dar 2010 m. spalį sudarė specialią komisiją lietuvių nusikaltimams tirti. Iš viso sulaikyti 9 lietuviai, informuoja „Lippische Landes-Zeitung“.
Gaujos narių amžius - nuo 18 iki 29 metų. Trys vyrai buvo sulaikyti netoli Vokietijos-Lenkijos sienos ties Frankfurtu prie Oderio, du - Lenkijoje, bėgdami pavogtais automobiliais nuo policijos. Brandenburgo žemėje teismas kardomąjį kalinimą paskyrė trims gaujos nariams.
Iš viso buvo rasti penki „VW Touran”, du „Audi A4″ ir vienas 5 klasės „BMW” automobiliai, jie grąžinti teisėtiems savininkams.
Gauja vogė brangius „BMW”, „Audi” bei „Volkswagen” automobilius.
Gaują išaiškino Bylefeldo policijoje sudaryta speciali tyrėjų grupė, glaudžiai bendradarbiavusi su kelių federalinių žemių teisėsaugos institucijomis, siekdama užkardyti nusikaltimus Šiaurės Reino-Vestfalijos, Žemutinės Saksonijos bei aplinkinėse žemėse, praneša Vokietijos policijos pareigūnai.
Šaltiniai:
Ermittlungskommission geht erfolgreich gegen Autodiebe vor
Von Tim Stinauer, 01.12.10, 18:55h, aktualisiert 01.12.10, 20:22h
Der mutmaßliche Doppelmörder Mustafa Tilki ist weiterhin auf der Flucht. Die Polizei fahndet insbesondere in Frankreich nach dem 41-Jährigen, der am am Montagabend seine Ex-Geliebte Laura Valanciute und ihren Kollegen Andrés Olivera erschossen haben soll.
Köln - Der mutmaßliche Doppelmörder Mustafa Tilki ist weiter auf der Flucht. Die Polizei fahndet europaweit nach dem 41-Jährigen, der am Montagabend seine Ex-Geliebte Laura Valanciute (29) und deren Arbeitskollegen Andrés Olivera (34) in Braunsfeld erschossen haben soll. Wie zu erfahren war, verfolgt die Polizei eine heiße Spur in die Benelux-Länder oder nach Frankreich. Dorthin könnte Tilki sich abgesetzt haben. „Wir sind optimistisch“, sagte ein Ermittler.
Freunde der Mordopfer haben am Dienstag deren Familien in Litauen und Chile informiert. Die Eltern der 29-Jährigen, die wenig Geld besitzen, leben in einer kleinen Stadt in Litauen, sie haben einen örtlichen Bestatter beauftragt, den Leichnam nach Hause zu bringen. Die Litauische Gemeinde e.V. in Köln sammelt Spenden, um die Überführung zu bezahlen. Valanciute lebte seit zwölf Jahren in Köln, acht Jahre hatte sie eine Liebesbeziehung zu ihrem mutmaßlichen Mörder, einem Vater von vier Mädchen, der mit seiner Familie im Kölner Westen wohnte. Die Ehefrau und die Kinder werden von der Polizei betreut.
Nach Erkenntnissen der Ermittler tötete Tilki Laura Valanciute, weil sie die Affäre mit ihm beendet hatte. Aus Angst vor seinen Gewaltausbrüchen war die Litauerin zuletzt gar nicht mehr in ihre eigene Wohnung zurückgekehrt; denn Tilki besaß einen Zweitschlüssel. Die 29-Jährige fand Unterschlupf bei ihrem Arbeitskollegen Andrés Olivera. Beide arbeiteten in einer Sportagentur in Braunsfeld. Am Montagabend waren sie auf dem Weg von der Firma zur 500 Meter entfernten Bahnhaltestelle Aachener Straße / Gürtel, als Tilki sie offenbar abpasste und erschoss.
Freunde sind geschockt
„Andrés hat immer für Underdogs und Bedürftige gekämpft“, sagte Oliveras Bruder Rudolfo, der als Pfarrer der lutherischen Kirche in Valparaíso arbeitet, einer chilenischen Tageszeitung. Auch Oliveras Freunde in Köln sind geschockt. Einigen wenigen hatte Andrés die Geschichte mit Laura anvertraut. Seit er sie bei sich aufgenommen hatte, sei er „sehr besorgt“ gewesen, dass Tilki seine Wohnanschrift herausfinden und auch ihm auflauern könnte, berichtete ein enger Freund am Mittwoch. „Aber er hatte eine gute Seele, und dass die Gewalt ein solches Ausmaß annehmen könnte, hatte Andrés nicht für möglich gehalten.“
Seit Jahren trainierte der 34-Jährige in Köln Hockey-Jugendmannschaften, seit einem Jahr war er Co-Trainer der ersten Herrenmannschaft von Blau-Weiß Köln. Der Verein trauert und hat für diese Woche sämtliche Trainings abgesagt. Das anstehende Meisterschaftsspiel am Sonntag fällt aus. Der Deutsche Hockeybund hat das genehmigt. Blau-Weiß-Cheftrainer Wolfram von Nordeck sagt: „Es ist unfassbar, wir sind geschockt.“ Mannschaftskapitän Patrick Montag ergänzt: „Das alles ist sehr schwer für uns, es geht mir sehr nahe. Wir sind jetzt nicht in der Lage, Hockey zu spielen. Andrés war ein offener, ehrlicher, unheimlich hilfsbereiter Mensch. Das wurde ihm tragischerweise zum Verhängnis.“ Die Nachricht von seinem Tod hatte sich in der Kölner Hockeyszene rasend schnell verbreitet.
Angehörige und Freunde von Olivera aus Chile sind auf dem Weg nach Köln. Sie wollen den Leichnam so schnell wie möglich in die Heimat überführen lassen.
norėjau pasiteirauti apie studijas Vokietijoje plačiau. Ar galite man padėti?
Gvidas M.:
tikiuosi, naršėte internete - LT ir DE kalbomis…
Jei po kelių valandų visgi nieko neradote,
klauskit.
K.M.: Nelabai ką radau ištikrųjų. norėčiau paklausti kokius universitetus siūlytumete Vokietijoje? Kokios kainos? Kokį egzaminą prieš stojimą reikia laikyti užseniečiams? Ar 2011metais nusimato daug norinčių važiuoti į Vokietiją?
2010/9/8 Gvidas M.:
įdomu, kaip naršėte internete:
parašykite, kokias sąvokas įvedėte ir kaip ieškojote
(DE ir LT).
gerai,
kad domitės studijomis dar būdamas Lietuvoje,
mąstote bei vertinate galimas alternatyvas.
Tikiuosi, naršėte internete, įvedę žodžius
Studijos Vokietijoje
2. Internete yra info apie studijų mokesčių ir nemokamas studijas - pagal VFR žemes.
Įskaitant ir mediciną
Studijų rinkliavos Vokietijoje
3. Konkursai medicinoje yra, bet ne tokie dideli kaip, pvz., psichologijoje.
Yra vad. Numerus clausus - studijų vietų ribojimai.
4. Šiaip tai didesnė dalis telkiasi vakarinėje VFR dalyje - tiesa,
ten studijos mokamos, bet VFR mastais - iki 600 EUR/ semestrą -
kaina plg. yra nedidelė.
Studijų Vakarinėje VFR motyvai -
didesnė darbo rinka, pvz., didmiestyje, metropolyje (400.000-1 mln. gyv.) - >
taigi, galimybė uždarbiauti studentaujant, išsilaikyti save,
kas žymiai sunkiau yra Rytuose (DDR) - juk visa pramonė
ir verslas Vakaruose, ten ir visi pinigai.
5. Dėl vietos.
Jei yra pinigų, norima ramesnio gyvenimo, galima rinktis kokį nors mažą miestuką.
Studijų kokybė VFR visur yra ta pati - aukšta.
Darbdaviai vokiečiai dėl studijų vietos - visose srityse -
nežiūri, kur studijavai (ar Frankfurte, Bonoje, Kelne, ar Leipcige, Rostoke ir pan.).
Skiriasi tik studijų forma - ar masinės studijos (studijos minioje),
dideliam Uni, kur dėl knygų į namus reikia kovoti, nes jų trūksta
(skaityti pačioje bibliotekoj niekur netrūksta, tik neduoda namo),
ar yra praktikos vietų -
Medicinos atveju - Uni-Klinik, kitų didelių įstaigų - specializuotų ir pan.
6. Ar verta į Vokietiją vykti studijuoti?
Čia asmeninis sprendimas.
Svarbiausia, kad pasirinkta sritis yra pagal polinkius.
Tiesa, VFR studijų programą galima pakeisti paprasčiau nei LT.
Bet kokiu atveju studijos VFR yra investicija,
t.y. veikla, reikalaujanti išteklių - didelių pastangų,
laiko, pinigų.
Aš asmeniškai VFR studijavau 3 m. -
Kelno Uni, jau baigęs teisės studijas LT (VU TF) -
t.y., šį bei tą žinodamas apie savo sritį, mokęsis dalykinių vokiškų terminų.
Taigi, daugiau pažintiniais tikslais, o ne įgyti bazinį išsilavinimą.
Vykau pagal stipendijų programą (1060 EUR/mėn.) x 12 mėn.
Studijavau tą, ką norėjau, rinkausi dalykus, kokius norėjau,
nieks nieko neprimetė, gilinausi į tai, kas man patiko.
Taigi, buvau nepriklausomas,
kadangi galėjau kažką pradėti veikti VFR (tik ne teisėje) -
ir tikrai neskursti -
arba grįžti į LT
(ką ir padariau).
VFR yra šimtai lietuvių gydytojų.
Įskaitant dar prieš dešimtmečius išvykusius.
Dalis studijuoja nuo pradžių, kiti stažuojasi,
gina Disertacijas arba tiesiog dirba.
Bent jau pasistažuoti, atlikti praktiką,
mokant vokiečių k., tikrai verta.
Studijų VU metu aš vykdavau į vasaros kursus
(vokiečių kalbos bei teisės dalykinius, 1 mėn.).
Testai (Profesinio kryptingumo)
Vilniuje nemokamai konsultuoja LDRMT psichologai
Dėl testo, studijų - pataria DAAD klubas, DAAD lektoriai.
Kas gerai mokosi ir laiko abitūros egzaminą, tas vokiečių k. paprastai išsilaiko.
Studijuoti VU MF ar VFR - niekas negali patarti - Tu turi nuspręsti pats.
Čia panašiai kaip su mergina - draugauti ar ne,
patinka ar ne - sprendi tik Tu vienas :)
DSH, Grundstufe, kokybė, VFR ar LT
(Klausimas)>>> Kaip ten aplinka?
(Atsakymas) Bet kokioj aplinkoj - ypač svetimoj - reikės prisitaikyti.
>>> tarp studentų yra konkurencija?
Nėra. Juk visi moka už studijas arba visi nemoka.
Bet kokiu atveju vokiečiai šaltoki,
tačiau jų bendravimo kultūra aukšta.
Gatvėj, Uni ar klube.
>>>>ar reikia labai geros vokiečių kalbos, kad įstotum į Vokietiją mokytis?
Manau, kad testui reikia daug ruoštis.
Internete irgi yra užduočių.
>>> prieš atvykdamas išsilaikai pas juos arba važiuoti į Vokietiją ir visus metus mokytis vokiečių k…. ar reikia aukšto lygio vokiečių k.?
2 semestrus lankyti vad. DSH kursus galima,
jei žinios įvertinamos Grundstufe, t.y. kaip kalbos pagrindai.
>>> o kaip yra su žodžiais specializacijos, kad ir tos Jūsų pačios teisės?
Darbas su žodynu, jei ne - tai vaizduotės ir nuojautos klausimas.
>>> Pats esate laikęs brandos egzaminą Vokiečių k.?
Taip. DSH - taip pat.
>>>Sunku išsilaikyti tarptautinį vokiečių k. egzaminą?
DSH, TestDaF - reikia labai gerų žinių, abitūros tam pakanka.
>>>vykstant visus metus būti Vokietijoje mokytis Vokiečių k., ir tada po metų laikytis ją ir stoti į universitetą tik laiko ir pinigų klausimas, nes vistiek reikia pragyventi, o vokiečių k. nemokėdamas neblogai, darbą sunku susirasti, manau, tikrai yra sunku.
2 semestrus mokytis nuo Grundstufe ir siekti DSH, uždarbiaujant atsitiktinai -
praeis daug laiko. Pigiau, greičiau mokytis kalbos Lietuvoje (Universitete, kolegijoje),
plius privačiai, laikytis TestDaF.
>>> Jūsų nuomone lyginant Lietuvos Švietimo mokslo kokybę ir Vokietijos, verta mokytis Vokietijoje?
Aukštojo mokslo kokybė geresnė,
vidurinio - nežinau.
Tačiau bet kokiu atveju studijos VFR yra studijos užsienyje,
kitoje aplinkoje, kitoje kultūroje. Vien tai gali būti išbandymas. Ir sunkumai.
>>> Gal teko dirbti Vokietijoje, sunku darbą susirasti studentui? Dirbti neteko. Ieškoti darbo irgi yra darbas.
Kiek teko girdėti, studentų studijos nuo lietuviškų įprastų 4-5 m.
užsitęsia iki 6-7 m.
>>>Kaip Jūsų nusimanančio žmogaus, turėjusio praktikos Vokietijoje, žinančio žmogaus tą duonos skonį būnant Vokietijoje … Stipendiato ir užsidirbančio studento gyvenimas gerokai skiriasi.
Antrojo varianto, “duonos skonio” nežinau, nes jos neragavau.
>>> ar verta “mainyti” Vokietiją į Lietuvos Vilniaus Universiteto medicinos studijas?
Viskas priklauso nuo tikslų bei vertybių.
Jeigu nori pinigų - ir kuo didesnių - aišku, svarbu kuo anksčiau įleisti šaknis VFR.
Tobulai įvaldyti kalbą.
Jei mąstai ir apie darbą Lietuvoje ar Vokietijoje - skubėti nėra ko.
Jei daugiau mąstai apie LT - nori “kokybiško” išsilavinimo bei prestižo -
vien jau studijų/išsilavinimo dėka,
bet tingi “arti”, vakarais ar naktimis dirbdamas/studijuojamas VFR -
baik bakalaurą LT - magistrui VFR susirask stipendiją -
planuok disertaciją VFR - jai užsidirbsi iš savo profesijos jau baigęs pakopines studijas -
ir grįžk į LT - galėsi “laužti” kietą, kad užtikrinsi vokišką kokybę,
nes esi itin kvalifikuotas. Po kelių metų steigti privatų verslą arba organizaciją,
“sukti” projektus, kur “grotų” Tavo vardas.
Nach aufwendigen Ermittlungen hat die oberfränkische Polizei eine europaweit agierende Autoschieber-Bande geschnappt. Insgesamt gehen 26 Luxuswagen im Wert von rund einer Million Euro auf das Konto der vier Litauer.
Auf die Spur der professionell arbeitenden Bande kam die oberfränkische Polizei nach dem Diebstahl eines Geländewagens in Hof im Juni 2009. Weitere Taten in Pegnitz, Fürth und München trugen dieselbe Handschrift. Mit Hilfe modernster Elektronik haben die Täter die hoch komplizierten Alarm- und Sicherungssysteme der Luxuslimousinen und Geländewagen überwunden, so Polizeisprecherin Beate Weiß im Gespräch mit Radio Ramasuri. Die Fahrzeuge wurden nach Osteuropa verschoben, so Weiß weiter.
Die Staatsanwaltschaft Hof hat jetzt Anklage wegen schweren Bandendiebstahls erhoben. Ein Prozesstermin steht noch nicht fest.
Esame
paskutiniai Europos pagonys. Esame Rūpintojėliai ir Vyčiai.
Vyčiai, nes mėgstame greitį, esame baltų genčių džigitai. Mes nuolat sprogstame
dinamitu, stebiname savo galinga energija, tiesa, dažnai griaunamąja destrukcine
- beprasmėmis mirtimis keliuose, žūtimis
civilinėse (!) sferose (darbe), ir visa tai - TAIKOS METU. Po beprotiško lėkimo
ateina metas sustoti, ir mes visu greičiu neriame į gelmes,-skandinamės
darbe, lenktyniaujame ugninio vandens varžybose. Gyvybę prarandame dėl besaikių kraštutinumų,
nepaisome rizikos, kartais ją visiškai blaivia galva ignoruojame, leidžiame
suveikti sprogstamajai vidinio užtaiso galiai, nubloškiančiai mus į
paribes, kartais į visišką periferiją, tačiau kurioje visiškai tylu bei ramu,
kur po to (jei dar išliekame) galime netrukdomi medituoti, apgailėdami savo
padėtį.
Nusikratę
imperijos grandines XIX a., XXI a. jaučiamės sukaustyti, teberymome pasaulinių
įvykių pakraštėse, delsdami pernelyg ilgai, pražiopsome unikalias progas.
Laukiame Gelbėtojo, Vado. Mes teberymome vakariečiams nesuprantama savigailos
persmelkta poz(icij)a. Štai čia suveikia mūsų Rūpintojėlio „genai“. Tačiau ne
mažiau vyraujant mūsų subpersonalija – veržlusis Vytis, aktyvusis džigitas. Štai
šių dviejų personų sąveika ir esame mes, lietuviai.
Greta
viso to, mūsų charakterį bei veiklą sąlygojo pagoniškasis santykis su gamta, aplinka,
dinamiškasis judėjimas ir žemdirbiškasis sėslumas (Tautų kraustymosi
laikotarpiu mūsų etninė bazė nejudėjo, liko vietoje). Veikė ne tik
Rūpintoj(ėli)o po(vy)za, karinga laikysena, einant per ugnį ir vandenį, bet ir
nulėmė ateities veiklos gaires, pradedant nuo gimimo ir baigiant išėjimu
anapilin.
Pašėlęs
individualizmas, geresnio gyvenimo (pasąmoningai – nepatirtų nuotykių) potroškis,
ypač atsivėrus „sienoms“, mums neleido sėdėti vietoje. Mes negalėjome laukti
malonės, nes Raudonasis maras, jo Viešpačiai bei šviesaus rytojaus Mesijai, - o
dar labiau – žemiškieji pranašai nomenklatūros veikėjų asmenyse- mus nuvylė, ir
netgi labai skaudžiai; tai sukėlė savigynos reakciją, pasąmoningai leido
formuotis vidiniam imunitetui, sąlygojo savidraudos mechanizmo formavimąsi.
Savęs draudimo nuo aplinkos veiksnių, karo negandų, nepriteklių, valdžios
savivalės, kartu ir savotišką atsiribojimą nuo viešojo gyvenimo, organizacijų,
iš kurių sklido propaganda.
Drausdami
save, mes daug ką draudėme ir patys sau, apribojome savo galias, galimybes, jų nenaudojome, jas pamiršome. Pasitraukėme į šešėlį, davėme kelią vienadienėms plevėsoms,
tampomoms virvutėmis iš Kremliaus. Jų bijojome, joms pataikavome ir t
Praėjus pokariui, nugalėjome baisumus, tačiau vis toliau kaupėme ir vis dar tebekaupiame atsargas, rezervus tarsi būtų nepriteklius.
Nenustygstame
vietoje
Neįprastai
dideli emigracijos mastai bei gan dideli finansiniai srautai, pasiekę
nekilnojamų vertybių sektorius, nusako ne tik tautos lūkesčių kryptį, išduoda
(kitokio gyvenimo nei ligi šiolei) ilgesį, vidinį šėlsmą, atskleidžia pašėlusio
aktyvumo pradą, bet ir iš dalies nusako tolesnes mūsų investicines intencijas,
tendencijas - judėti, nestovėti vietoje, nelaukti mesijo,
jaunikio, gellbėtojo, viską daryti savo galva ir savo jėgomis.
Tas
aktyvumo pradas lietuvio genuose pasireiškė jau ne kartą: byrėjo SSRS sienos,
kūrėsi didingi Naujųjų Vasiukų koncernai, dygo bankai, veržliai siekėme euro.
Nes mums itin svarbus greitis.
Investuojame
į pašėlusį greitį. Mums reikia veiklos, erdvės aktyvumui, ir ją mes atrandame
beprotiškai lėkdami, spausdami akceleratorių, jausdamiesi ramūs tik „žirgo“
balne. Todėl ir pekrame (plieno) „žirgus“, dviRAčius bei keturRAčius.
Investuojame ne į mokslo šviesą, kaip kadaise Jogaila, sutelkęs dėmesį į žinių
amžiaus šviesulį, universitetą; elgiamės kaip ir kadaise Vytautas, rūpinęsis
globalizacijos trėgeriais (žirgus) bei ugdęs kovinę parengtį, tai yra
investavęs į nuolatinę dinamiką.
Taigi
mes iki šiolei esame tie patys lietuviai. Investicijos plaukia į autodromus,
jais paverčiamus aerodromus, kur galime keturiais ratais kartais lakstome ant
dviejų, ne į žinių šventoves bei mokslo šviesulių kalves. Iš dalies ir dėl to,
kad ten biurokratijos forpostai (lietuviui administracinis aparatas niekada
nebuvo mielas, nes buvo priespaudos elementas bei okupanto įrankis,- tiek
Rytuose, tiek ir Vakaruose, pradedant Maskvos Kremliumi ir baigiant europietiškuoju
Briuseliu).
Mes
nenustygstame vietoje. Mes nuolat kažkur judame.
Mes
perkamės „ratus“, nesvarbu, kad, „bakūžė samanota“, kad stokojame apyvartinių
lėšų namų ūkyje, savo įstaigoje arba firmos biudžete. Mums nieko nereiškia
šešiašenklės ar septynženklės sumos, svarbu, kad tik turėtume kuo judėti.
Nutrūktgalviškai lakstyti, šėlioti, ieškoti nuotykių. Greitkeliais, spaudžiant
akceleratorių po vakarietiškąją Europą, bekraštes Rytų platybes, provincijos
žvyrkeliais.
Turėti
ne tik žirgą, bet ir nuosavą būstą, žemės lopinėlį – lietuviui ne būtinybė, ne
garbės reikalas, o pasąmoningas, nevisada racionaliai artikuliuojamas tikslas,
nulemtas ne tik ypatingo lietuviško prisirišimo prie gimtosios žemės, bet ir
feodalinės Europos įpročių – turėti savo alodą, feodą, turėti ką nors perleisti
savo vaikams, jaustis suverenu, būti sau ponu bent jau savo žemės lopinėlyje,
iš kuriame dirbančių „žemknisių“ gali rinkti mokesčius arba atlygintinai
perleisti kitam valdyti, gaunant činšą, palūkanas arba kitus nuošimčius kokia
nors kita likvidžia forma. Tam, kad turėtum iš ko atnaujinti kovinį arsenalą,
amuniciją, įsigyti eikliakojį žirgą (jachtą, a/m, moto-auto-aero-sparnį,
hidro/moto/ciklą).
Nuolatinės
karo padėties jutimo pasekmės
Pastarųjų
šimtmečių istorija sąlygojo iki tol neįprastą lietuviui elgesio tipą – būtinybę
apsidrausti, jaustis saugiam, jausti tvirtą pagrindą po kojomis, prisitaikyti
prie išorės sąlygų, užsitikrinant bent kiek nors saugesnį rytojų.
Valdantieji
režimai keitėsi ne tik pasaulinių karų metu, prieš juos ir po jų, bet ir
praūžus naujiems politiniams vėjams (nūdienos laikais)- politinėse,
finansinėse, energetinėse rinkose. Valdžių kaita, kainų šuoliai, infliuojančios
vertybės visada pranašavo (bent jau laikiną) nestabilumą, ir ji mūsų atmintyje
įsirėžė šimtmečiams.
Užsitęsiantys
Abiejų Tautų Respublikoje seimeliai, tarpusavio peštynės, konfederacijų karai,
vėliau sekę Respublikos padalijimai neskatino saugumo. Žemė (maitintoja) mus
maitino; Gamtos ištekliai, didmeninis maisto eksportas, pradėtas dar LDK,
Tarpukario Lietuvoje drąsiai skynėsi rinkas Vakarų link. Nes paslaugų
sektoriaus šakos Lietuvoje neturėjo gilių tradicijų – antrinę prekybą
(spekuliavimą), finansinio tarpininkavimo bei paslaugų sektorių plėtojo dar Gedimino
laiškais ir laikais kviesti, vėliau paskui Ordiną sekę Vakarų europiečiai,
turėję kapitalistinių santykių patirties.
Žemės
trauka
Žemė
(ne tik kaip nekilnojamas turtas) mus traukia prie savęs. Ir ta traukos galia
milžiniška, persmelkianti viską. Kone absoliuti dauguma mūsų gyvename
nuosavuose būstuose (pagal šį rodiklį pirmaujame Europoje), tveriam tvoras
paežerėse, dalijamės ir nepasidalijame kiekvieno centimetro, pykstamės ir
kapstomės jau antrą dešimtmetį, vykdydami nesibaigiančią žemės reformą: žemės
visiems reikia, visiems norisi jos turėti, nes tai ne tik vienas mūsų
pagrindinių (materialinių) išteklių, bet ir garantų, investicijų; todėl
nesibaigiantys teismų maratonai, besiformuojantys bei stiprėjantys (formalūs ir
neformalūs) žemės ūkio koncernai, jungiantys devynias galybes ŽŪBų;
žemvaldžiai, ginčai šeimose, vaidai giminėse - nacionalinio portreto štrichai.
Ne tik dėl to, kad mums reikia nuolatinių kovinę dvasią bie formą palaikančių
„žaidimų“; bajoriškas-siuzereniškas pojūtis, galėjimams duoti, ką nors palikti
palikuonims, „užrašyti“ (savo vaikams, anūkams) – neatsiejama apdairaus
ūkininko strategija.
Tautai
galbūt reikėtų daugiau mokslo šviesos, geresnio medicinos aptarnavimo,
išsilavinimo, bet mes, nors ir labai skursdami, vis tiek surasime bent keletą
milijonų Valdovų rūmų, naujos Seimo salės statybai, artojų varžyboms, Sartų
lenktynėms, atrasime brangaus laiko ir kitokių išteklių nacionaliniam bulvių
sodinimui, kasimui,- na ir kas, kad neapsimoka…
Altorių
adoravimas
Esame
ir uolūs katalikai, nepamiršę nacionalinių šventovių lankymo, garbinimo ir
ikonostaziškų (vaizdinių, paveikslų reikšmės suabsoliutinimo, pervertinimo)
papročių. Mūsų investicijos plaukia į įspūdingus dalykus, kad juos matytų kiti,
kad galėtume kuo pasigirti ir galų gale turėtume ką parodyti kitiems, kad būtų
ką „adoruoti“ (tvarkant, remontuojant, statant, atnaujinant).
Gaila,
bet netgi dvasingumo nešėjų organizacijose vyrauja investavimo į nekilnojamą
turtą praktika.
Nuolat
atnaujinami kulto pastatai, amžini (kaip ir pats Dievas) remontai, milijoninės
ten išplaukiančios sumos verčia kraipyti galvas netgi išlaidžiuosius
vakariečius: kodėl investuojame į pastatus, kai pati Bendruomenė vos vos
laikosi, įvairiausių intrigų plėšoma, dažnai gyva tik iš idėjos, kai
trūksta lėšų elementarių žmogiškųjų paslaugų apmokėjimams (pradedant religinių
organizacijų tarnautojais ir baigiant komunalinėmis paslaugomis), Bendruomenių
patalpų, jaunosios kartos subūrimui bei gyvosios Bažnyčios pamatams?
Rezervavimo(si)
čempionai
Investuojame
į būstą, žemę, nes turime netikrumo bei nesaugumo patirties, besitęsiančios
kelis šimtmečius. Pokario vaizdai bei patirtys išliko mūsų atmintyje. Kein
neišliko, tas pamena tarybinius laikus, eiles laukiant maisto (deficito
fenomeną),- būtinybę kaupti atsargas, nerimauti dėl rytojaus.
Konservatyvaus
elgesio, rezervuotos pozicijos politikos, verslo, finansų pasauliuose negalime
nesuprasti; mes pasitraukiame iš viešųjų erdvių, viešųjų organizacijų
(valstybės gyvenimo, veiklos NVO, profsąjungose, partijose, profesinėje,
akademinėje, šakinėje savivaldoje), absoliučiai visų kolektyvinės veiklos
formų, kurias sukompromitavo nedemokratiniai režimai.
Tautos,
nemokėjusios gyventi nelaisvėje, galių varžymas, piktnaudžiavimas naiviu,
vaikišku tikėjimu šviesia ateitimi dar tik labiau paskatino atsitraukimą,
nutolimą nuo organizacinės, taigi ir kolektyvizmo dvasios, sutvirtino
individualistinę poziciją, suaktyvino vidinio pasipriešinimo mechanizmus
brukamai ideologijai ir iš dalies palaikė kovinę dvasią, pasireiškiančia
kartkartėmis netikėtais (kapitono Jono Pleškio nuvarytas povandeninis atominis
laivas „Raudonasis spalis“, tėvo ir sūnaus Prano ir Algirdo
Brazinskų užgrobtas lėktuvas AN–24B), sukrečiančiais poelgiais (Kalantos auka).
Diskredituotas
organizacijų vardas dėmesio centrą nuo kolektyvinių darinių bei junginių prie
asmeninių.Todėl gentinė sąmonė tik sustiprėjo, šeimyninis-klaninis bet kokio
(viešojo bei privataus) gyvenimo organizavimo principas yra pamatinis. Todėl
kolektyvinio investavimo subjektai Lietuvoje sunkiai skinsis kelią, nes jie
sutinkami su nepsitikėjimo prezumpcija.
Saugumo
ilgesys
Konservatyvus
investavimo būdas bus juntamas dar dešimtmečius. Nes gyvos ne tik Tarybų
Lietuvos, bet ir šoko terapijos Rytų Europoje pamokos, atgavus Nepriklausomybę
90-aisiais.
Mes ilgimės saugumo. Unija
su Europa dar neįsisąmoninta, unija su kariniu aljansu iki šiol neturėjo
jokių analogų Lietuvos istorijoje, jos nesuvokiame ir iki šiol negalime iki
galo suvokti, todėl ir NATO taipogi nėra mūsų angelas sargas (pasąmoningas
baimes patvirtino ir majoro Trojanovo pasiskraidymai po Lietuvos padangę bei
neadekvati mūsų sargų reakcija, tiksliau- jos nebuvimas arba pagalbos, kokios
norėtųsi tikėtis, deja,- buvo trapumo simbolis).
Investicijos
į saugumą ir toliau išlieka prioritetų sąrašo viršuje. Investicijos į
nekilnojamą turtą leidžia bent jau galimybę realiai jį „pačiupinėti“, naudotis
turtu, nebijant infliacijos, galinčios paleisti dešimtmečiais kauptas santaupas
vėjais. Galų gale turime ką adoruoti bei kuo rūpintis, o tai Rūpintojėlių
krašto žmonėms itin svarbu.
Iš
kitos pusės, baimė, nesaugumas, netikrumas ir turėjo sąlygoti pasitraukimą –
taip jau gamtos surėdyta, kad pavojaus akimirką gyvūno organizmas akumuliuoja
savo gyvybines galias (ruošiasi kovai) arba TRAUKIASI nuo grėsmės šaltinio,
taip išsaugodamas savo gyvastį.
Mes
tiesiog bėgame nuo bet kokio grėsmės šaltinio. Kovoti su grėsmėmis, rungtis su
konkurentais rinkoje JAU negalime; neturime jėgų po indėlių išgrobstymo, nes
vėlei dešimtmečiams parimome Rūpintojėliais pakelėse, apmąstydami gyvenimo
neteisybes, uždirbto turto vertę. Mes netikime savimi ir galimybe laimėti, ir
jau vien todėl pralaimime. Įtariai žvelgiame net ir į nerizikingus produktus
kaip obligacijas (netgi ir į konservatyvius investicinius fondus), prisimindami
dar neužgijusias finansinio jaunos valstybės nukraujavimo žaizdas.
Amžiais
lietuviai viską uždirbdavo savo darbu, prakaitu, todėl ir kiti pajamų
šaltiniai, ypač susiję su paslaugų sfera (pvz., prekyba, tuo labiau su
spekuliacija), deja, vis dar nėra „dekriminalizuoti“ Tautos sąmonėje. O ką jau
kalbėti apie finansinį tarpininkavimą, išvestinius instrumentus, dalyvavimą
finansinio žongliravimo organizacijose (pvz., rizikos kapitalo fonduose).
Įsidrąsinti
galime tik vieni per kitus, rodydami vieni kitiems asmeninį pavyzdį. Nes matyti
veiklos rezultatus mums reikia, ir tą galime pasiekti sniego gniūžtės principu,
puikiai veikiančiu ne tik ekonomikoje, organizacijose, bet ir mūsų sąmonėje. Imkime
gerus pavyzdžius vieni iš kitų. Mokykimės.
Raktiniai žodžiai: Tautinė tapatybė, tautinė sąmonė ir tautinė savimonė akademiniuose sluoksniuose, lietuvių kalba, lietuviškumas, lietuvių kultūra, lietuviškos organizacijos (PLJS, PLB, LB), Vokietija, Europa, Lietuva.
Pokalbis su „Akiračių“ bendradarbe Daiva S. apie išeivijos problemas.
D. S.: Kaip pavadintum dabar ne Lietuvoje gyvenančius lietuvius – koks tapatumo konstravimas: emigrantų? Darbo migrantų? Lietuviai pasaulyje?
Tapatumo, tautinio identifikavimosi klausimai atkūrus Nepriklausomybę bei atsivėrus sienoms į Europą yra unikalūs ir tikrai verti atskirų kultūrologinių studijų. Stebėtina tai, kad tautos, kuri inicijavo Dainuojančios revoliucijos pradžią, gyvenime tautiniai klausimai šiuo metu vaidina gana menką vaidmenį.
Tapatumas atrandamas nebent tik tada, jei yra kažkokios gilesnės šaknys, didesnis sąmoningumo lygis (dar niekur neišvykus, gyvenant Lietuvoje). Atvykus į buvimo valstybę, tapatybės savieškos klausimai yra dažnai užgožiami buitinių rūpesčių.
Tapatumo konstravimo problema sietina su švietimu ir tautiniu ugdymu (jei toks galėtų būti praktikuojamas). Nes lietuviai, puikiai prisitaikę prie šalies sąlygų, vis daugiau dėmesio skiria integracijai į buvimo valstybės gyvenimą, o ne savo tautinei tapatybei, jos analizei.
D. S.: Ar galima kalbėti apie sąmoningos diasporos formavimąsi?
Taip. Bet tik fragmentišką.
Būnant Lietuvoje gali atrodyti, kad kiekvienoje užsienio valstybėje turime tvirtą lietuvių bendruomenę (toliau – LB), bet atlikus statistinius tyrimus paaiškėtų, kad LB gyvenime dalyvauja vos keli procentai apylinkės lietuvių.
D. S.: Kokie ryšiai tarp skirtingų kartų – pokario vadinamosios DP (displaced persons – perkeltieji asmenys) ir dabartinės kartos?
DP, dipukai, yra gana giliai įleidę šaknis savo buvimo valstybėse. Bet (neįtikėtina!) kai kurie labiau išlaikę lietuviškumą nei dalis naujosios emigracijos bangos tautiečių.
Dabartinės kartos išvykimo priežastys kardinaliai skyrėsi nuo DP asmenų, todėl savaime suprantama, kad visai kiti interesai, veikla ir pagaliau tapatybės klausimai, bendravimas.
Ryšiai tarp „naujųjų lietuvių“ ir dipukų emigrantų yra itin silpni. Skiriasi mentalitetas, mąstymas, išsilavinimas, vertybės bei interesai. Kardinaliau nei lyginant tas pačias kartas, esančias Lietuvoje.
Paradoksai: dipukų vaikai moka lietuviškai, o naujosios kartos emigrantų vaikai skatinami integruotis į buvimo valstybės gyvenimą bei pernelyg „nesureikšminti“ lietuviškumo, todėl mokytis lietuvių kalbos reikia didelės savimotyvacijos. Nuo integracijos užsienyje dažnai priklauso studijos, karjera, darbas ir materialinė gerovė.
To pasekmė – per 5–10 metų užauga lietuvių karta, kuri moka vos kelis lietuviškus žodžius.
D. S.: Jeigu okupacijos metais išeivijai svarbūs buvo du siekiai: padėti savo šaliai atgauti laisvę ir išsaugoti savo lietuvišką tapatybę, tai kokius principinius uždavinius kelia jaunoji karta, kuri buriasi ne Lietuvos teritorijoje?
Jaunoji karta iš esmės nekelia sau jokių principinių uždavinių, nes šiuo metu gana sunku išlaikyti bent tai, kas turima.
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) padaliniuose šiuo metu vienas pagrindinių iššūkių – ar reikia mokytis lietuvių kalbos PLJS nariams, ar narystei pakanka kokio nors netiesioginio ryšio su Lietuva (pvz., mano tolimoje giminėje kažkas buvo iš Lietuvos).
Tokiu atveju pararandame esminę tautiškumo grandį, jungiančią tautiečius anapus – lietuvių kalbą, kartu ir kultūrą. Tada itin sudėtinga atsakyti į klausimą, kas yra lietuviai ir kas mus vienija.
Apie sudėtingesnių uždavinių kėlimą šiuo metu negali būti jokios kalbos, kadangi tapatybės apibrėžimas ir atitinkamos veiklos grindimas ja yra vienas iš esminių XXI a. iššūkių (netgi tarp jaunimo, taip pat mūsų LB bendruomenėse).
D. S.: Kaip analizuotum jaunosios kartos sąmoningumo trajektor ijas (vartojant kavolišką terminą), kiek yra reflektuojama sava veikla?
Jaunosios kartos sąmoningumas šiuo metu rusena. Vienur jis žaižaruoja, kitur – liepsnoja, bet iš esmės rusena… Gerai tik tai, kad nėra visiškai užgesęs (o kur prigesęs – dar sėkmingai galima atgaivinti).
Problema – neturime savo kultūrtrėgerių, kurie veiktų strategiškai, derindami savo veiklą kartu su kitais lietuviškumo sistemos subjektais (LB, Lietuvos institutu, kultūros atašė, LRT, Kultūros ministerija).
Tautinė refleksija – tai gana aukštas sąmonės išsivystymo lygis, kurio užuomazgos matyti tik kai kur. Ir tai tik – labai gerai įsižiūrėjus.
D. S.: Ką (ir kaip) lietuviai galėtų padėti savo kraštui?
Padėti savo kraštui (intelektualiai, finansiškai, idėjiškai, ryšiais ir kitomis prasmėmis) šiuo metu lietuviai gali labiau negu bet kada anksčiau. Ištekliai tiesiog neišmatuojami. Bet jie neišnaudojami. Jei apskritai jie yra kur nors apskaičiuojami.
Tas taikytina ne tik žmogiškiesiems ištekliams, kurių ryšiai bei potencijos vis dar lieka terra incognita užsienio politikos subjektams – kultūrinės, ekonominės, mokslo ir meno užsienio politikos veikėjams. Pvz., tik 2005 m. susirūpinta bent jau pasidomėti, kiek ir kur yra užsienyje lietuvių mokslininkų. Tai čia tik mokslininkų. O kur dar menininkai, sportininkai, verslininkai, įvairūs specialistai?
Galime kurti veikalus apie tautinę modernybę ir lietuvių kultūros savivokos modelius, atlikti tyrimus, išsidalinti meno ir kultūros nacionalines premijas, bet jei kultūros agentai nepasieks lietuvybės salelių, nekurs naujų ir jose nebus skatinama tautinė savimonė, mūsų idėjos taip ir liks idėjomis.
Nesinorėtų, kad tautinės tapatybės veikalai trūnytų bibliotekose ignoruojant lietuvių asmiliaciją, šiuo metu vykstančią tiesiog neįsivaizduojamais mastais.
D. S.: Kokie ryšiai yra palaikomi su kraštu? Kokia reikšmę turi valstybinės institucijos?
Daugiausiai palaikomi asmeniniai ryšiai. Valstybės institucijos prisimenamos tik tada, kai patenkama į keblią situaciją. Nenuostabu, kad kai kurie konsuliniai tarnautojai perkrauti darbu, aiškindamiesi, kaip ir kur galima padėti pagalbos reikalingiems lietuviams. Kartais jau neįmanoma, nes situacija tiesiog beviltiška (pvz., neturint ką valgyti, padarius vagystę ir patekus į kalinimo įstaigas užsienyje).
Tenka apgailestauti, kad URM sistemos strategai nėra suinteresuoti lietuvių bendruomenių kūrimu, jų stiprinimu ir savipagalbos mechanizmų jose kūrimu. Bet juk diplomatams galėtų būti mažiau darbo: tautiečiai gali padėti patys sau, ir daug veiksmingiau, anksčiau, kai dar situacija netampa tokia sudėtinga. Gal tada ir tokios organizacijos kaip „Dingusių žmonių paramos centras“ neturėtų ką veikti.
Juk kai tautietis, miegantis ant suolelio viename iš Londono parkų ar sulaikytas teisėsaugos institucijų, kreipiasi į LR atstovybę, vargu ar jam bus suteikiama visokeriopa pagalba.
Gal reikėtų pradėti nuo to, kad bendruomenėse būtų asmenys, į kuriuos būtų galima kreiptis esant bet kokiam atvejui. Žinoma, tokia tarnystė – sunki našta. Bet jei įtrauksime informavimo sistemą, kuri turėtų prasidėti jau Lietuvoje aprašant ir viešinant sunkumus, kas laukia, atvykus nepasiruošus, ir kas gali padėti, – savipagalbos sistema būtų žymiai veiksmingesnė. Ir nereikėtų tiek daug parskraidinti tautiečių atgal į Lietuvą, sumažinti skaičių publikacijų, kuriose mirga gąsdinančios antraštės (apie lietuvių „darbelius“). Valstybės vardas kenčia neįkainojamai.
Galų gale reikalingas atitinkamas švietimas ar net įtikinėjimas, kai prieš kelionę būtų skatinama kreiptis į LB atstovus užsienyje. Gal tada, identi- fikavus probleminius atvejus, padėtų patarimai (pvz., „mielas Vardeni Pavardeni, gal geriau dar pasimokykite anglų kalbos ten ir ten, ir tik tada važiuokite į uždarbiauti“). Ir tai nėra taip sudėtinga įgyvendinti, tereikia pilietinės visuomenės iniciatyvos bei NVO organizacijų susitelkimo.
D. S.: Kokią spaudą lietuviai skaito? Ar domisi, kas vyksta Lietuvoje? Ar yra noro veikti ir prisidėti prie vykstančių pokyčių?
Interneto portalai ir kai kurie leidiniai skaitomi periodiškai, bet ne kasdien. Žinoma, kad pokyčiai lietuvius domina, bet iš Lietuvos atsivežtos pesimizmo nuotaikos kartais skatina bejėgiškumo būseną ir atitinkamą mąstymą, todėl prisidėti prie įvykių Lietuvoje sunku, nes visų pirma yra susirišamos rankos patiems sau. Tada veiklos galimybių beveik nėra.
D. S.: Kiek jaunoji karta pasaulyje galėtų prisidėti prie bendro kuriamos Lietuvos projekto? Ar yra vizijų? Kokių?
Jaunoji karta pasaulyje turi žymiai daugiau potencijų nei ankstesnioji dipukų karta.
Bendro projekto kūrimas – sudėtingas dalykas, nes suvienyti lietuvius į vieną Lietuvą net būnant pačioje Lietuvoje neįmanoma. Tą rodo partijų susiskaidymas (analogiškas yra tik Italijoje), NVO sektoriaus pasyvumas (mažai kai iš mūsų priklauso kokioms nors visuomeninėms organizacijoms), taip pat pilietinės savimonės stoka.
Strateginės ateities vizijos jaunimo išeivijoje nekuriamos. Jei būtų kuriamos, matytųsi iš darbų. Itin trūksta jaunų lyderių, suvokiusių savo tautinę tapatybę ir pasiryžusių duoti kažką kitiems, neklausiant, kokia bus asmeninė grąža man.
Paradoksas: turime daug lietuvių, bet neturime lietuviškų organizacijų. Lietuvių lyderių užsienyje tikrai netrūksta! Lietuviai sėkmingai įsitraukia į vietos organizacijas. Bet ne į lietuviškas!
Tokių pavyzdžių gausu kad ir didžiausioje ES valstybėje – Vokietijoje (G. M. – šiuo metu studijuoja VFR – red. past.). Keletoje akademinių bendruomenių tikrai rasime išsilavinusių lietuvių – jie sėkmingai save realizuoja universiteto studentų savivaldos insitucijose (pvz., Brėmene, privačiame universitete). Apie kai kuriuos Miunsterio lietuviusrašo žymus VFR žurnalas “SPIEGEL”. Vokietijoje yra į solidžias tarptautines (energetikos sferos,konsultacijų, pvz., DVAG ir kt.) bendroves patekusių tautiečių.
Taigi vėl tenka grįžti prie pagrindinės problemos – tautinės savimonės formavimosi.
Jei nebus tapatybės šauklių, naujųjų Basanavičių ir Kudirkų, tautos galiomis naudosis užsienio korporacijos – ne AB Lietuva (aliuzija į šiuo metu Vokietijoje populiarinamą terminą „Deutschland AG“ – „AB Vokietija“). O mes tuo metu toliau kaip kokie rūpintojėliai dejuosime, kad neturime žmogiškojo kapitalo, kad esame vargšai… Nors faktiškai tik nemokame pasinaudoti turimais ištekliais.
D. S.: Organizuoti lietuviai: kaip vertintum jų ideologinę visuomeninę poziciją? Organizuojasi per parapijas, LB, ar kuriamos naujos organizacinės formos? Kokios?
LB kūrimasis – pastangos pavienių lietuvių, nuolat gyvenančių užsienyje ir pasigendančių lietuviško mentaliteto, kultūros, bendravimo su tautiečiais.
Organizacijos lygmuo palyginti kad ir su lenkais, rusais, kroatais, gruzinais, gana menkas. Neturime lobistų vietos institucijose bei įstaigose. Tiksliau – jų neieškome, nors galėtume rasti, jei pradėtume vienytis.
Kai organizacijos lygmuo nėra aukštas, apie ideologinę visuomeninę poziciją kalbėti sudėtinga. Jos faktiškai nėra („lietuviškoje“ Europoje). Visai kitaip yra JAV. Lietuviai patenka į Senatą, o ką jau kalbėti apie žemesnio lygio institucijas. Be to, geba organizuotis ir ginti savo interesus.
Vien tai, kad mes neišnaudojame ES skiriamų kvotų veiklai ES institucijose bei milijardinių lėšų (pvz., aplinkosaugos srityje), sako, kad viskas glūdi kur kas giliau, galbūt netgi lietuvio sąmonėje ir savimonėje.
Turime mokytis vieni iš kitų. Bet tam visų pirma reikėtų domėtis vieniems kitų veikla. Čia tiesiog nearti dirvonai. Nors patirties turime, tik jos nematome.
D. S.: Kokį vaidmenį atlieka Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) dabar organizuojantis lietuviams?
PLB vaidmuo vertintinas pagal atliktą veiklą. Faktas, kad vos keli procentai lietuvių dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje (nes galbūt nesijaučia potencialiais nariais?), liudija apie didžiules neišnaudojamas veiklos galimybes.
Koks yra statistinis PLB valdybos narių amžiaus vidurkis? Apie 40–50 metų. Ar šiuo metu daugiausia iš Lietuvos išvyko 50-mečiai ir vyresni? Nieko panašaus. Jaunimas dabar neatlieka pagrindinio vaidmens PLB veikloje. Jaunoji karta vis dar nėra išeivijos variklis.
Kiek PLB valdyboje yra naujosios emigracijos lietuvių, išvykusių uždarbiauti į statybas, fermerių plantacijas, ūkius? Nė vieno! Teoriškai naujoji emigracija neturi savo lobistų aukščiausiose LB savivaldos institucijose. O ką jau kalbėti apie kitas organizacijas – Seimą ar TMID departamentą.
Taigi neteisinga konstatuoti, kad PLB jau sėkmingai sujungė visą mūsų išeiviją.
Šiuo metu esminis PLB uždavinys turėtų būti intensyvi (savi) organizacija ir ekstensyvi narių plėtra.
Dar apie PLB. Gaila, kad nesaugomas ir neginamas vardas kaip tam tikras (firminis) ženklas. Pavyzdžiui, yra toks Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, siūlantis iš esmės darbo ir stažuočių programas (JAV ir Europoje). Su lietuviškumo palaikymu tai turi mažai ką bendra. Nors pavadinimas tarsi suponuotų PLB struktūrinį padalinį.
Kiek dar panašių centrų yra Lietuvoje ir užsienyje? Daug kas pavadinime turi žodį „lietuvių“, „Lietuvos“, bet savo veiklą kreipia ne kultūros, bet daugiau verslo link. Gal čia netgi ir Lietuvos Respublikos interesas bei rūpestis – ne tik garsinti, bet ir ginti savo vardą?
