Tautinės tapatybės veikalai trūnyja bibliotekose
Raktiniai žodžiai: Tautinė tapatybė, tautinė sąmonė ir tautinė savimonė akademiniuose sluoksniuose, lietuvių kalba, lietuviškumas, lietuvių kultūra, lietuviškos organizacijos (PLJS, PLB, LB), Vokietija, Europa, Lietuva.
Pokalbis su „Akiračių“ bendradarbe Daiva S. apie išeivijos problemas.
D. S.: Kaip pavadintum dabar ne Lietuvoje gyvenančius lietuvius – koks tapatumo konstravimas: emigrantų? Darbo migrantų? Lietuviai pasaulyje?
Tapatumo, tautinio identifikavimosi klausimai atkūrus Nepriklausomybę bei atsivėrus sienoms į Europą yra unikalūs ir tikrai verti atskirų kultūrologinių studijų. Stebėtina tai, kad tautos, kuri inicijavo Dainuojančios revoliucijos pradžią, gyvenime tautiniai klausimai šiuo metu vaidina gana menką vaidmenį.
Tapatumas atrandamas nebent tik tada, jei yra kažkokios gilesnės šaknys, didesnis sąmoningumo lygis (dar niekur neišvykus, gyvenant Lietuvoje). Atvykus į buvimo valstybę, tapatybės savieškos klausimai yra dažnai užgožiami buitinių rūpesčių.
Tapatumo konstravimo problema sietina su švietimu ir tautiniu ugdymu (jei toks galėtų būti praktikuojamas). Nes lietuviai, puikiai prisitaikę prie šalies sąlygų, vis daugiau dėmesio skiria integracijai į buvimo valstybės gyvenimą, o ne savo tautinei tapatybei, jos analizei.
D. S.: Ar galima kalbėti apie sąmoningos diasporos formavimąsi?
Taip. Bet tik fragmentišką.
Būnant Lietuvoje gali atrodyti, kad kiekvienoje užsienio valstybėje turime tvirtą lietuvių bendruomenę (toliau – LB), bet atlikus statistinius tyrimus paaiškėtų, kad LB gyvenime dalyvauja vos keli procentai apylinkės lietuvių.
D. S.: Kokie ryšiai tarp skirtingų kartų – pokario vadinamosios DP (displaced persons – perkeltieji asmenys) ir dabartinės kartos?
DP, dipukai, yra gana giliai įleidę šaknis savo buvimo valstybėse. Bet (neįtikėtina!) kai kurie labiau išlaikę lietuviškumą nei dalis naujosios emigracijos bangos tautiečių.
Dabartinės kartos išvykimo priežastys kardinaliai skyrėsi nuo DP asmenų, todėl savaime suprantama, kad visai kiti interesai, veikla ir pagaliau tapatybės klausimai, bendravimas.
Ryšiai tarp „naujųjų lietuvių“ ir dipukų emigrantų yra itin silpni. Skiriasi mentalitetas, mąstymas, išsilavinimas, vertybės bei interesai. Kardinaliau nei lyginant tas pačias kartas, esančias Lietuvoje.
Paradoksai: dipukų vaikai moka lietuviškai, o naujosios kartos emigrantų vaikai skatinami integruotis į buvimo valstybės gyvenimą bei pernelyg „nesureikšminti“ lietuviškumo, todėl mokytis lietuvių kalbos reikia didelės savimotyvacijos. Nuo integracijos užsienyje dažnai priklauso studijos, karjera, darbas ir materialinė gerovė.
To pasekmė – per 5–10 metų užauga lietuvių karta, kuri moka vos kelis lietuviškus žodžius.
D. S.: Jeigu okupacijos metais išeivijai svarbūs buvo du siekiai: padėti savo šaliai atgauti laisvę ir išsaugoti savo lietuvišką tapatybę, tai kokius principinius uždavinius kelia jaunoji karta, kuri buriasi ne Lietuvos teritorijoje?
Jaunoji karta iš esmės nekelia sau jokių principinių uždavinių, nes šiuo metu gana sunku išlaikyti bent tai, kas turima.
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) padaliniuose šiuo metu vienas pagrindinių iššūkių – ar reikia mokytis lietuvių kalbos PLJS nariams, ar narystei pakanka kokio nors netiesioginio ryšio su Lietuva (pvz., mano tolimoje giminėje kažkas buvo iš Lietuvos).
Tokiu atveju pararandame esminę tautiškumo grandį, jungiančią tautiečius anapus – lietuvių kalbą, kartu ir kultūrą. Tada itin sudėtinga atsakyti į klausimą, kas yra lietuviai ir kas mus vienija.
Apie sudėtingesnių uždavinių kėlimą šiuo metu negali būti jokios kalbos, kadangi tapatybės apibrėžimas ir atitinkamos veiklos grindimas ja yra vienas iš esminių XXI a. iššūkių (netgi tarp jaunimo, taip pat mūsų LB bendruomenėse).
D. S.: Kaip analizuotum jaunosios kartos sąmoningumo trajektor ijas (vartojant kavolišką terminą), kiek yra reflektuojama sava veikla?
Jaunosios kartos sąmoningumas šiuo metu rusena. Vienur jis žaižaruoja, kitur – liepsnoja, bet iš esmės rusena… Gerai tik tai, kad nėra visiškai užgesęs (o kur prigesęs – dar sėkmingai galima atgaivinti).
Problema – neturime savo kultūrtrėgerių, kurie veiktų strategiškai, derindami savo veiklą kartu su kitais lietuviškumo sistemos subjektais (LB, Lietuvos institutu, kultūros atašė, LRT, Kultūros ministerija).
Tautinė refleksija – tai gana aukštas sąmonės išsivystymo lygis, kurio užuomazgos matyti tik kai kur. Ir tai tik – labai gerai įsižiūrėjus.
D. S.: Ką (ir kaip) lietuviai galėtų padėti savo kraštui?
Padėti savo kraštui (intelektualiai, finansiškai, idėjiškai, ryšiais ir kitomis prasmėmis) šiuo metu lietuviai gali labiau negu bet kada anksčiau. Ištekliai tiesiog neišmatuojami. Bet jie neišnaudojami. Jei apskritai jie yra kur nors apskaičiuojami.
Tas taikytina ne tik žmogiškiesiems ištekliams, kurių ryšiai bei potencijos vis dar lieka terra incognita užsienio politikos subjektams – kultūrinės, ekonominės, mokslo ir meno užsienio politikos veikėjams. Pvz., tik 2005 m. susirūpinta bent jau pasidomėti, kiek ir kur yra užsienyje lietuvių mokslininkų. Tai čia tik mokslininkų. O kur dar menininkai, sportininkai, verslininkai, įvairūs specialistai?
Galime kurti veikalus apie tautinę modernybę ir lietuvių kultūros savivokos modelius, atlikti tyrimus, išsidalinti meno ir kultūros nacionalines premijas, bet jei kultūros agentai nepasieks lietuvybės salelių, nekurs naujų ir jose nebus skatinama tautinė savimonė, mūsų idėjos taip ir liks idėjomis.
Nesinorėtų, kad tautinės tapatybės veikalai trūnytų bibliotekose ignoruojant lietuvių asmiliaciją, šiuo metu vykstančią tiesiog neįsivaizduojamais mastais.
D. S.: Kokie ryšiai yra palaikomi su kraštu? Kokia reikšmę turi valstybinės institucijos?
Daugiausiai palaikomi asmeniniai ryšiai. Valstybės institucijos prisimenamos tik tada, kai patenkama į keblią situaciją. Nenuostabu, kad kai kurie konsuliniai tarnautojai perkrauti darbu, aiškindamiesi, kaip ir kur galima padėti pagalbos reikalingiems lietuviams. Kartais jau neįmanoma, nes situacija tiesiog beviltiška (pvz., neturint ką valgyti, padarius vagystę ir patekus į kalinimo įstaigas užsienyje).
Tenka apgailestauti, kad URM sistemos strategai nėra suinteresuoti lietuvių bendruomenių kūrimu, jų stiprinimu ir savipagalbos mechanizmų jose kūrimu. Bet juk diplomatams galėtų būti mažiau darbo: tautiečiai gali padėti patys sau, ir daug veiksmingiau, anksčiau, kai dar situacija netampa tokia sudėtinga. Gal tada ir tokios organizacijos kaip „Dingusių žmonių paramos centras“ neturėtų ką veikti.
Juk kai tautietis, miegantis ant suolelio viename iš Londono parkų ar sulaikytas teisėsaugos institucijų, kreipiasi į LR atstovybę, vargu ar jam bus suteikiama visokeriopa pagalba.
Gal reikėtų pradėti nuo to, kad bendruomenėse būtų asmenys, į kuriuos būtų galima kreiptis esant bet kokiam atvejui. Žinoma, tokia tarnystė – sunki našta. Bet jei įtrauksime informavimo sistemą, kuri turėtų prasidėti jau Lietuvoje aprašant ir viešinant sunkumus, kas laukia, atvykus nepasiruošus, ir kas gali padėti, – savipagalbos sistema būtų žymiai veiksmingesnė. Ir nereikėtų tiek daug parskraidinti tautiečių atgal į Lietuvą, sumažinti skaičių publikacijų, kuriose mirga gąsdinančios antraštės (apie lietuvių „darbelius“). Valstybės vardas kenčia neįkainojamai.
Galų gale reikalingas atitinkamas švietimas ar net įtikinėjimas, kai prieš kelionę būtų skatinama kreiptis į LB atstovus užsienyje. Gal tada, identi- fikavus probleminius atvejus, padėtų patarimai (pvz., „mielas Vardeni Pavardeni, gal geriau dar pasimokykite anglų kalbos ten ir ten, ir tik tada važiuokite į uždarbiauti“). Ir tai nėra taip sudėtinga įgyvendinti, tereikia pilietinės visuomenės iniciatyvos bei NVO organizacijų susitelkimo.
D. S.: Kokią spaudą lietuviai skaito? Ar domisi, kas vyksta Lietuvoje? Ar yra noro veikti ir prisidėti prie vykstančių pokyčių?
Interneto portalai ir kai kurie leidiniai skaitomi periodiškai, bet ne kasdien. Žinoma, kad pokyčiai lietuvius domina, bet iš Lietuvos atsivežtos pesimizmo nuotaikos kartais skatina bejėgiškumo būseną ir atitinkamą mąstymą, todėl prisidėti prie įvykių Lietuvoje sunku, nes visų pirma yra susirišamos rankos patiems sau. Tada veiklos galimybių beveik nėra.
D. S.: Kiek jaunoji karta pasaulyje galėtų prisidėti prie bendro kuriamos Lietuvos projekto? Ar yra vizijų? Kokių?
Jaunoji karta pasaulyje turi žymiai daugiau potencijų nei ankstesnioji dipukų karta.
Bendro projekto kūrimas – sudėtingas dalykas, nes suvienyti lietuvius į vieną Lietuvą net būnant pačioje Lietuvoje neįmanoma. Tą rodo partijų susiskaidymas (analogiškas yra tik Italijoje), NVO sektoriaus pasyvumas (mažai kai iš mūsų priklauso kokioms nors visuomeninėms organizacijoms), taip pat pilietinės savimonės stoka.
Strateginės ateities vizijos jaunimo išeivijoje nekuriamos. Jei būtų kuriamos, matytųsi iš darbų. Itin trūksta jaunų lyderių, suvokiusių savo tautinę tapatybę ir pasiryžusių duoti kažką kitiems, neklausiant, kokia bus asmeninė grąža man.
Paradoksas: turime daug lietuvių, bet neturime lietuviškų organizacijų. Lietuvių lyderių užsienyje tikrai netrūksta! Lietuviai sėkmingai įsitraukia į vietos organizacijas. Bet ne į lietuviškas!
Tokių pavyzdžių gausu kad ir didžiausioje ES valstybėje – Vokietijoje (G. M. – šiuo metu studijuoja VFR – red. past.). Keletoje akademinių bendruomenių tikrai rasime išsilavinusių lietuvių – jie sėkmingai save realizuoja universiteto studentų savivaldos insitucijose (pvz., Brėmene, privačiame universitete). Apie kai kuriuos Miunsterio lietuvius rašo žymus VFR žurnalas “SPIEGEL”. Vokietijoje yra į solidžias tarptautines (energetikos sferos, konsultacijų, pvz., DVAG ir kt.) bendroves patekusių tautiečių.
Taigi vėl tenka grįžti prie pagrindinės problemos – tautinės savimonės formavimosi.
Jei nebus tapatybės šauklių, naujųjų Basanavičių ir Kudirkų, tautos galiomis naudosis užsienio korporacijos – ne AB Lietuva (aliuzija į šiuo metu Vokietijoje populiarinamą terminą „Deutschland AG“ – „AB Vokietija“). O mes tuo metu toliau kaip kokie rūpintojėliai dejuosime, kad neturime žmogiškojo kapitalo, kad esame vargšai… Nors faktiškai tik nemokame pasinaudoti turimais ištekliais.
D. S.: Organizuoti lietuviai: kaip vertintum jų ideologinę visuomeninę poziciją? Organizuojasi per parapijas, LB, ar kuriamos naujos organizacinės formos? Kokios?
LB kūrimasis – pastangos pavienių lietuvių, nuolat gyvenančių užsienyje ir pasigendančių lietuviško mentaliteto, kultūros, bendravimo su tautiečiais.
Organizacijos lygmuo palyginti kad ir su lenkais, rusais, kroatais, gruzinais, gana menkas. Neturime lobistų vietos institucijose bei įstaigose. Tiksliau – jų neieškome, nors galėtume rasti, jei pradėtume vienytis.
Kai organizacijos lygmuo nėra aukštas, apie ideologinę visuomeninę poziciją kalbėti sudėtinga. Jos faktiškai nėra („lietuviškoje“ Europoje). Visai kitaip yra JAV. Lietuviai patenka į Senatą, o ką jau kalbėti apie žemesnio lygio institucijas. Be to, geba organizuotis ir ginti savo interesus.
Vien tai, kad mes neišnaudojame ES skiriamų kvotų veiklai ES institucijose bei milijardinių lėšų (pvz., aplinkosaugos srityje), sako, kad viskas glūdi kur kas giliau, galbūt netgi lietuvio sąmonėje ir savimonėje.
Turime mokytis vieni iš kitų. Bet tam visų pirma reikėtų domėtis vieniems kitų veikla. Čia tiesiog nearti dirvonai. Nors patirties turime, tik jos nematome.
D. S.: Kokį vaidmenį atlieka Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) dabar organizuojantis lietuviams?
PLB vaidmuo vertintinas pagal atliktą veiklą. Faktas, kad vos keli procentai lietuvių dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje (nes galbūt nesijaučia potencialiais nariais?), liudija apie didžiules neišnaudojamas veiklos galimybes.
Koks yra statistinis PLB valdybos narių amžiaus vidurkis? Apie 40–50 metų. Ar šiuo metu daugiausia iš Lietuvos išvyko 50-mečiai ir vyresni? Nieko panašaus. Jaunimas dabar neatlieka pagrindinio vaidmens PLB veikloje. Jaunoji karta vis dar nėra išeivijos variklis.
Kiek PLB valdyboje yra naujosios emigracijos lietuvių, išvykusių uždarbiauti į statybas, fermerių plantacijas, ūkius? Nė vieno! Teoriškai naujoji emigracija neturi savo lobistų aukščiausiose LB savivaldos institucijose. O ką jau kalbėti apie kitas organizacijas – Seimą ar TMID departamentą.
Taigi neteisinga konstatuoti, kad PLB jau sėkmingai sujungė visą mūsų išeiviją.
Šiuo metu esminis PLB uždavinys turėtų būti intensyvi (savi) organizacija ir ekstensyvi narių plėtra.
Dar apie PLB. Gaila, kad nesaugomas ir neginamas vardas kaip tam tikras (firminis) ženklas. Pavyzdžiui, yra toks Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, siūlantis iš esmės darbo ir stažuočių programas (JAV ir Europoje). Su lietuviškumo palaikymu tai turi mažai ką bendra. Nors pavadinimas tarsi suponuotų PLB struktūrinį padalinį.
Kiek dar panašių centrų yra Lietuvoje ir užsienyje? Daug kas pavadinime turi žodį „lietuvių“, „Lietuvos“, bet savo veiklą kreipia ne kultūros, bet daugiau verslo link. Gal čia netgi ir Lietuvos Respublikos interesas bei rūpestis – ne tik garsinti, bet ir ginti savo vardą?
D. S.: Dėkoju už pokalbį.