Tautinės investavimo ypatumų prielaidos
Vyčiai ir Rūpintojėliai
Esame
paskutiniai Europos pagonys. Esame Rūpintojėliai ir Vyčiai.
Vyčiai, nes mėgstame greitį, esame baltų genčių džigitai. Mes nuolat sprogstame
dinamitu, stebiname savo galinga energija, tiesa, dažnai griaunamąja destrukcine
- beprasmėmis mirtimis keliuose, žūtimis
civilinėse (!) sferose (darbe), ir visa tai - TAIKOS METU. Po beprotiško lėkimo
ateina metas sustoti, ir mes visu greičiu neriame į gelmes,-skandinamės
darbe, lenktyniaujame ugninio vandens varžybose. Gyvybę prarandame dėl besaikių kraštutinumų,
nepaisome rizikos, kartais ją visiškai blaivia galva ignoruojame, leidžiame
suveikti sprogstamajai vidinio užtaiso galiai, nubloškiančiai mus į
paribes, kartais į visišką periferiją, tačiau kurioje visiškai tylu bei ramu,
kur po to (jei dar išliekame) galime netrukdomi medituoti, apgailėdami savo
padėtį.
Nusikratę
imperijos grandines XIX a., XXI a. jaučiamės sukaustyti, teberymome pasaulinių
įvykių pakraštėse, delsdami pernelyg ilgai, pražiopsome unikalias progas.
Laukiame Gelbėtojo, Vado. Mes teberymome vakariečiams nesuprantama savigailos
persmelkta poz(icij)a. Štai čia suveikia mūsų Rūpintojėlio „genai“. Tačiau ne
mažiau vyraujant mūsų subpersonalija – veržlusis Vytis, aktyvusis džigitas. Štai
šių dviejų personų sąveika ir esame mes, lietuviai.
Greta
viso to, mūsų charakterį bei veiklą sąlygojo pagoniškasis santykis su gamta, aplinka,
dinamiškasis judėjimas ir žemdirbiškasis sėslumas (Tautų kraustymosi
laikotarpiu mūsų etninė bazė nejudėjo, liko vietoje). Veikė ne tik
Rūpintoj(ėli)o po(vy)za, karinga laikysena, einant per ugnį ir vandenį, bet ir
nulėmė ateities veiklos gaires, pradedant nuo gimimo ir baigiant išėjimu
anapilin.
Pašėlęs
individualizmas, geresnio gyvenimo (pasąmoningai – nepatirtų nuotykių) potroškis,
ypač atsivėrus „sienoms“, mums neleido sėdėti vietoje. Mes negalėjome laukti
malonės, nes Raudonasis maras, jo Viešpačiai bei šviesaus rytojaus Mesijai, - o
dar labiau – žemiškieji pranašai nomenklatūros veikėjų asmenyse- mus nuvylė, ir
netgi labai skaudžiai; tai sukėlė savigynos reakciją, pasąmoningai leido
formuotis vidiniam imunitetui, sąlygojo savidraudos mechanizmo formavimąsi.
Savęs draudimo nuo aplinkos veiksnių, karo negandų, nepriteklių, valdžios
savivalės, kartu ir savotišką atsiribojimą nuo viešojo gyvenimo, organizacijų,
iš kurių sklido propaganda.
Drausdami
save, mes daug ką draudėme ir patys sau, apribojome savo galias, galimybes, jų nenaudojome, jas pamiršome. Pasitraukėme į šešėlį, davėme kelią vienadienėms plevėsoms,
tampomoms virvutėmis iš Kremliaus. Jų bijojome, joms pataikavome ir t
Praėjus pokariui, nugalėjome baisumus, tačiau vis toliau kaupėme ir vis dar tebekaupiame atsargas, rezervus tarsi būtų nepriteklius.
Nenustygstame
vietoje
Neįprastai
dideli emigracijos mastai bei gan dideli finansiniai srautai, pasiekę
nekilnojamų vertybių sektorius, nusako ne tik tautos lūkesčių kryptį, išduoda
(kitokio gyvenimo nei ligi šiolei) ilgesį, vidinį šėlsmą, atskleidžia pašėlusio
aktyvumo pradą, bet ir iš dalies nusako tolesnes mūsų investicines intencijas,
tendencijas - judėti, nestovėti vietoje, nelaukti mesijo,
jaunikio, gellbėtojo, viską daryti savo galva ir savo jėgomis.
Tas
aktyvumo pradas lietuvio genuose pasireiškė jau ne kartą: byrėjo SSRS sienos,
kūrėsi didingi Naujųjų Vasiukų koncernai, dygo bankai, veržliai siekėme euro.
Nes mums itin svarbus greitis.
Investuojame
į pašėlusį greitį. Mums reikia veiklos, erdvės aktyvumui, ir ją mes atrandame
beprotiškai lėkdami, spausdami akceleratorių, jausdamiesi ramūs tik „žirgo“
balne. Todėl ir pekrame (plieno) „žirgus“, dviRAčius bei keturRAčius.
Investuojame ne į mokslo šviesą, kaip kadaise Jogaila, sutelkęs dėmesį į žinių
amžiaus šviesulį, universitetą; elgiamės kaip ir kadaise Vytautas, rūpinęsis
globalizacijos trėgeriais (žirgus) bei ugdęs kovinę parengtį, tai yra
investavęs į nuolatinę dinamiką.
Taigi
mes iki šiolei esame tie patys lietuviai. Investicijos plaukia į autodromus,
jais paverčiamus aerodromus, kur galime keturiais ratais kartais lakstome ant
dviejų, ne į žinių šventoves bei mokslo šviesulių kalves. Iš dalies ir dėl to,
kad ten biurokratijos forpostai (lietuviui administracinis aparatas niekada
nebuvo mielas, nes buvo priespaudos elementas bei okupanto įrankis,- tiek
Rytuose, tiek ir Vakaruose, pradedant Maskvos Kremliumi ir baigiant europietiškuoju
Briuseliu).
Mes
nenustygstame vietoje. Mes nuolat kažkur judame.
Mes
perkamės „ratus“, nesvarbu, kad, „bakūžė samanota“, kad stokojame apyvartinių
lėšų namų ūkyje, savo įstaigoje arba firmos biudžete. Mums nieko nereiškia
šešiašenklės ar septynženklės sumos, svarbu, kad tik turėtume kuo judėti.
Nutrūktgalviškai lakstyti, šėlioti, ieškoti nuotykių. Greitkeliais, spaudžiant
akceleratorių po vakarietiškąją Europą, bekraštes Rytų platybes, provincijos
žvyrkeliais.
Turėti
ne tik žirgą, bet ir nuosavą būstą, žemės lopinėlį – lietuviui ne būtinybė, ne
garbės reikalas, o pasąmoningas, nevisada racionaliai artikuliuojamas tikslas,
nulemtas ne tik ypatingo lietuviško prisirišimo prie gimtosios žemės, bet ir
feodalinės Europos įpročių – turėti savo alodą, feodą, turėti ką nors perleisti
savo vaikams, jaustis suverenu, būti sau ponu bent jau savo žemės lopinėlyje,
iš kuriame dirbančių „žemknisių“ gali rinkti mokesčius arba atlygintinai
perleisti kitam valdyti, gaunant činšą, palūkanas arba kitus nuošimčius kokia
nors kita likvidžia forma. Tam, kad turėtum iš ko atnaujinti kovinį arsenalą,
amuniciją, įsigyti eikliakojį žirgą (jachtą, a/m, moto-auto-aero-sparnį,
hidro/moto/ciklą).
Nuolatinės
karo padėties jutimo pasekmės
Pastarųjų
šimtmečių istorija sąlygojo iki tol neįprastą lietuviui elgesio tipą – būtinybę
apsidrausti, jaustis saugiam, jausti tvirtą pagrindą po kojomis, prisitaikyti
prie išorės sąlygų, užsitikrinant bent kiek nors saugesnį rytojų.
Valdantieji
režimai keitėsi ne tik pasaulinių karų metu, prieš juos ir po jų, bet ir
praūžus naujiems politiniams vėjams (nūdienos laikais)- politinėse,
finansinėse, energetinėse rinkose. Valdžių kaita, kainų šuoliai, infliuojančios
vertybės visada pranašavo (bent jau laikiną) nestabilumą, ir ji mūsų atmintyje
įsirėžė šimtmečiams.
Užsitęsiantys
Abiejų Tautų Respublikoje seimeliai, tarpusavio peštynės, konfederacijų karai,
vėliau sekę Respublikos padalijimai neskatino saugumo. Žemė (maitintoja) mus
maitino; Gamtos ištekliai, didmeninis maisto eksportas, pradėtas dar LDK,
Tarpukario Lietuvoje drąsiai skynėsi rinkas Vakarų link. Nes paslaugų
sektoriaus šakos Lietuvoje neturėjo gilių tradicijų – antrinę prekybą
(spekuliavimą), finansinio tarpininkavimo bei paslaugų sektorių plėtojo dar Gedimino
laiškais ir laikais kviesti, vėliau paskui Ordiną sekę Vakarų europiečiai,
turėję kapitalistinių santykių patirties.
Žemės
trauka
Žemė
(ne tik kaip nekilnojamas turtas) mus traukia prie savęs. Ir ta traukos galia
milžiniška, persmelkianti viską. Kone absoliuti dauguma mūsų gyvename
nuosavuose būstuose (pagal šį rodiklį pirmaujame Europoje), tveriam tvoras
paežerėse, dalijamės ir nepasidalijame kiekvieno centimetro, pykstamės ir
kapstomės jau antrą dešimtmetį, vykdydami nesibaigiančią žemės reformą: žemės
visiems reikia, visiems norisi jos turėti, nes tai ne tik vienas mūsų
pagrindinių (materialinių) išteklių, bet ir garantų, investicijų; todėl
nesibaigiantys teismų maratonai, besiformuojantys bei stiprėjantys (formalūs ir
neformalūs) žemės ūkio koncernai, jungiantys devynias galybes ŽŪBų;
žemvaldžiai, ginčai šeimose, vaidai giminėse - nacionalinio portreto štrichai.
Ne tik dėl to, kad mums reikia nuolatinių kovinę dvasią bie formą palaikančių
„žaidimų“; bajoriškas-siuzereniškas pojūtis, galėjimams duoti, ką nors palikti
palikuonims, „užrašyti“ (savo vaikams, anūkams) – neatsiejama apdairaus
ūkininko strategija.
Tautai
galbūt reikėtų daugiau mokslo šviesos, geresnio medicinos aptarnavimo,
išsilavinimo, bet mes, nors ir labai skursdami, vis tiek surasime bent keletą
milijonų Valdovų rūmų, naujos Seimo salės statybai, artojų varžyboms, Sartų
lenktynėms, atrasime brangaus laiko ir kitokių išteklių nacionaliniam bulvių
sodinimui, kasimui,- na ir kas, kad neapsimoka…
Altorių
adoravimas
Esame
ir uolūs katalikai, nepamiršę nacionalinių šventovių lankymo, garbinimo ir
ikonostaziškų (vaizdinių, paveikslų reikšmės suabsoliutinimo, pervertinimo)
papročių. Mūsų investicijos plaukia į įspūdingus dalykus, kad juos matytų kiti,
kad galėtume kuo pasigirti ir galų gale turėtume ką parodyti kitiems, kad būtų
ką „adoruoti“ (tvarkant, remontuojant, statant, atnaujinant).
Gaila,
bet netgi dvasingumo nešėjų organizacijose vyrauja investavimo į nekilnojamą
turtą praktika.
Nuolat
atnaujinami kulto pastatai, amžini (kaip ir pats Dievas) remontai, milijoninės
ten išplaukiančios sumos verčia kraipyti galvas netgi išlaidžiuosius
vakariečius: kodėl investuojame į pastatus, kai pati Bendruomenė vos vos
laikosi, įvairiausių intrigų plėšoma, dažnai gyva tik iš idėjos, kai
trūksta lėšų elementarių žmogiškųjų paslaugų apmokėjimams (pradedant religinių
organizacijų tarnautojais ir baigiant komunalinėmis paslaugomis), Bendruomenių
patalpų, jaunosios kartos subūrimui bei gyvosios Bažnyčios pamatams?
Rezervavimo(si)
čempionai
Investuojame
į būstą, žemę, nes turime netikrumo bei nesaugumo patirties, besitęsiančios
kelis šimtmečius. Pokario vaizdai bei patirtys išliko mūsų atmintyje. Kein
neišliko, tas pamena tarybinius laikus, eiles laukiant maisto (deficito
fenomeną),- būtinybę kaupti atsargas, nerimauti dėl rytojaus.
Konservatyvaus
elgesio, rezervuotos pozicijos politikos, verslo, finansų pasauliuose negalime
nesuprasti; mes pasitraukiame iš viešųjų erdvių, viešųjų organizacijų
(valstybės gyvenimo, veiklos NVO, profsąjungose, partijose, profesinėje,
akademinėje, šakinėje savivaldoje), absoliučiai visų kolektyvinės veiklos
formų, kurias sukompromitavo nedemokratiniai režimai.
Tautos,
nemokėjusios gyventi nelaisvėje, galių varžymas, piktnaudžiavimas naiviu,
vaikišku tikėjimu šviesia ateitimi dar tik labiau paskatino atsitraukimą,
nutolimą nuo organizacinės, taigi ir kolektyvizmo dvasios, sutvirtino
individualistinę poziciją, suaktyvino vidinio pasipriešinimo mechanizmus
brukamai ideologijai ir iš dalies palaikė kovinę dvasią, pasireiškiančia
kartkartėmis netikėtais (kapitono Jono Pleškio nuvarytas povandeninis atominis
laivas „Raudonasis spalis“, tėvo ir sūnaus Prano ir Algirdo
Brazinskų užgrobtas lėktuvas AN–24B), sukrečiančiais poelgiais (Kalantos auka).
Diskredituotas
organizacijų vardas dėmesio centrą nuo kolektyvinių darinių bei junginių prie
asmeninių.Todėl gentinė sąmonė tik sustiprėjo, šeimyninis-klaninis bet kokio
(viešojo bei privataus) gyvenimo organizavimo principas yra pamatinis. Todėl
kolektyvinio investavimo subjektai Lietuvoje sunkiai skinsis kelią, nes jie
sutinkami su nepsitikėjimo prezumpcija.
Saugumo
ilgesys
Konservatyvus
investavimo būdas bus juntamas dar dešimtmečius. Nes gyvos ne tik Tarybų
Lietuvos, bet ir šoko terapijos Rytų Europoje pamokos, atgavus Nepriklausomybę
90-aisiais.
Mes ilgimės saugumo. Unija
su Europa dar neįsisąmoninta, unija su kariniu aljansu iki šiol neturėjo
jokių analogų Lietuvos istorijoje, jos nesuvokiame ir iki šiol negalime iki
galo suvokti, todėl ir NATO taipogi nėra mūsų angelas sargas (pasąmoningas
baimes patvirtino ir majoro Trojanovo pasiskraidymai po Lietuvos padangę bei
neadekvati mūsų sargų reakcija, tiksliau- jos nebuvimas arba pagalbos, kokios
norėtųsi tikėtis, deja,- buvo trapumo simbolis).
Investicijos
į saugumą ir toliau išlieka prioritetų sąrašo viršuje. Investicijos į
nekilnojamą turtą leidžia bent jau galimybę realiai jį „pačiupinėti“, naudotis
turtu, nebijant infliacijos, galinčios paleisti dešimtmečiais kauptas santaupas
vėjais. Galų gale turime ką adoruoti bei kuo rūpintis, o tai Rūpintojėlių
krašto žmonėms itin svarbu.
Iš
kitos pusės, baimė, nesaugumas, netikrumas ir turėjo sąlygoti pasitraukimą –
taip jau gamtos surėdyta, kad pavojaus akimirką gyvūno organizmas akumuliuoja
savo gyvybines galias (ruošiasi kovai) arba TRAUKIASI nuo grėsmės šaltinio,
taip išsaugodamas savo gyvastį.
Mes
tiesiog bėgame nuo bet kokio grėsmės šaltinio. Kovoti su grėsmėmis, rungtis su
konkurentais rinkoje JAU negalime; neturime jėgų po indėlių išgrobstymo, nes
vėlei dešimtmečiams parimome Rūpintojėliais pakelėse, apmąstydami gyvenimo
neteisybes, uždirbto turto vertę. Mes netikime savimi ir galimybe laimėti, ir
jau vien todėl pralaimime. Įtariai žvelgiame net ir į nerizikingus produktus
kaip obligacijas (netgi ir į konservatyvius investicinius fondus), prisimindami
dar neužgijusias finansinio jaunos valstybės nukraujavimo žaizdas.
Amžiais
lietuviai viską uždirbdavo savo darbu, prakaitu, todėl ir kiti pajamų
šaltiniai, ypač susiję su paslaugų sfera (pvz., prekyba, tuo labiau su
spekuliacija), deja, vis dar nėra „dekriminalizuoti“ Tautos sąmonėje. O ką jau
kalbėti apie finansinį tarpininkavimą, išvestinius instrumentus, dalyvavimą
finansinio žongliravimo organizacijose (pvz., rizikos kapitalo fonduose).
Įsidrąsinti
galime tik vieni per kitus, rodydami vieni kitiems asmeninį pavyzdį. Nes matyti
veiklos rezultatus mums reikia, ir tą galime pasiekti sniego gniūžtės principu,
puikiai veikiančiu ne tik ekonomikoje, organizacijose, bet ir mūsų sąmonėje. Imkime
gerus pavyzdžius vieni iš kitų. Mokykimės.