BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ekonomistė Kotryna Gailiūtė: “Mes tiesiog suteikiame informacijos, kad tiems žmonėms būtų lengviau”

Dėmesį patraukė įdomus įvairialypės patirties rinkinys, pavadintas “Lagaminą kraunu…” (anglija.lt/naujiena)

Autorė patraukliu stiliumi bei paprastai atskleidė ne vieno emigranto iš Lietuvos likimo vingius bei galų gale aprašė turtingą ir įspūdžių kupiną savo patirtį galingiausioje Europos valstybėje / VFR.

Norėtųsi palinkėti kūrybinės sėkmės ir… gal pavyks pritraukti į Langas.net redaktorių gretas?

Kas žino, bet kūrybingų, jaunatviškų ir intelektualių publicistų šiuo metu LABAI REIKIA. Gal tada pavyks užtikrinti ilgalaikį patirties perdavimą kitoms kartoms / juk tos pačios klaidos yra kartojamos ir kartojamos, nors tais pačiais keliais mina tūkstančiai lietuvių. Kad ir toje pačioje VOKIETJOJE.

K.Gailiūtė: emigrantams reikia, kad jais domėtųsi Lietuva (59)

K.Gailiūtė: “Tikrai daug žmonių važiuoja visiškai nieko nežinodami”.  V.Ščiavinskas
Tomas Vaiseta
2006-08-10 12:07

Emigracijos upės neužtvenksi, bet išvykstantiems galima padėti greičiau susiorientuoti naujoje erdvėje. Taip mano šiemet ekonomikos bakalauro studijas baigusi Kotryna Gailiūtė, parašiusi vadovą “Lagaminą kraunu” mūsų šalį paliekantiems lietuviams.

Naujoje knygoje ne tik pateikiama informacija apie vizas, darbą, būstą, mokesčius, transportą, kultūrą, maistą ir kt. gyventi į dvylika valstybių išvykstantiems žmonėms, bet ir surinktos šiuose kraštuose jau gyvenančių emigrantų istorijos.

“Lietuvoje trūko pinigų, negalėjom pragyvent, išvykom užsidirbt pinigų ir mokytis. <...> Ispanijos lietuviai kažkodėl vieni kitų bijo. Grįžti visam laikui turbūt neketinam niekada, o mėnesiui grįžčiau nors ir šią vasarą”, - tipišką emigranto istoriją pasakoja studentas, 3,5 metų gyvenantis Ispanijoje.

Knygos autorė vis dėlto teigia, jog palikti Lietuvą žmones paskatino milijonai priežasčių, o kiekviena papasakota istorija – skirtinga. Anot K.Gailiūtės, ne vienas emigrantas džiaugsmingai sutiko atsakyti į išsiųstus anketos klausimus. “Emigrantams tiesiog reikia, kad kažkas domėtųsi jais iš Lietuvos”, - interviu lrytas.lt kalbėjo ji.

- Pačioje knygos pradžioje pabrėžiama, kad nesiekiama paskatinti lietuvius išvykti. Tačiau ją perskaičius, pirmiausia šauna būtent tokia mintis.

- Ne, nemanau, kad skatina išvykti. Žmonės vis tiek važiuoja, todėl knyga atlieka pagalbinę funkciją, kad išvykstantieji būtų geriau informuoti, išvengtų bėdų, jaustų palaikymą iš Lietuvos, išvažiuotų iš šalies be pykčio.

Užuot sėdėję ir sakę: ne, jūs nevažiuokite, o jei važiuojate, rūpinkitės savimi patys,

mes tiesiog suteikiame informacijos, kad tiems žmonėms būtų lengviau.

Antra, surinkti žmonių pasakojimai gal net priešingai – neskatina, o leidžia žmonėms susimąstyti, ar iš tiesų verta išvažiuoti. Nes tie pasakojimai nėra apie emigrantus, kurie nuvažiavo, rado aukso kalnus ir tapo laimingiausiais pasaulyje princais. Tuose pasakojimuose atsispindi realybė: gali būti sunku, kilti įvairių problemų, gali jaustis svetimas. Tad tokias istorijas perskaitęs žmogus gali apskritai susimąstyti, ar jam verta išvykti.

- Tad knyga skirta, kaip Jūs pati rašote, neturistiniais tikslais vykstantiems į kitą šalį. Bet ar nereikėtų Lietuvai knygos, kuri kaip tik įrodinėtų, jog dera pasilikti?

- Tokia knyga būtų propagandinė, jeigu vienpusiškai įrodinėtume, kad niekur važiuoti nereikia. Išvažiuoti iš dalies naudinga, nes žmonės daug ko išmoksta, įgyja naujos patirties, išmoksta kalbų, pamato pasaulio. Tad yra ir geroji pusė.

Be to, tie, kurie čia nesusiranda darbo, gali jo susirasti kitur. Ir iš tikrųjų kartais randa geresnį gyvenimą.

Jeigu pradėtume įrodinėti, kad niekur važiuoti nereikia, manau, tokios knygos niekas paprasčiausiai neskaitytų ir sakytų, kad meluojama.

- Knygoje aprašytos 12 šalių, tačiau neatrodo, kad jos pasirinktos tik pagal tai, kur daugiausia išvyksta lietuviai. Kitaip kažin ar būtų pakliuvusi Japonija. Tad kokie buvo kriterijai?

- Atranka buvo laisva. Pirmiausia, vis dėlto pagal Statistikos departamento duomenis išsiaiškinome, kur Lietuvos gyventojai daugiausia išvažiuoja. Pagrindinės šalys buvo pasirinktos pagal tai.

Bet paskui, žiūrint toliau tą sąrašą, pasirodė, kad kai kurios Europos šalys viena į kitą panašios, todėl nusprendėme geriau pridėti keletą valstybių iš kitų kontinentų – Australiją, kažką iš Azijos ir t.t.

- O kiek pati valstybių esi apkeliavusi ir kokiais tikslais?

- Gal apie penkiolika – Vakarų Europą, kaimynines valstybes. Vieną vasarą esu gyvenusi Amerikoje, kur dirbau fizinį darbą, bet kartu daug keliavau, bendravau su žmonėmis. Dar dvejus metus gyvenau Vokietijoje – vienerius studijavau, o kitus atlikinėjau praktiką.

Ten, kur gyvenau ilgiau, pasisėmiau patirties, supratau, kokios informacijos labiausiai atvykėliui reikia.

- Tad ką atvykėliui iš Lietuvos labiausiai patartum įsikalti į galvą?

- Prieš išvykstant reiktų apskritai geriau pasirengti – susirinkti bendrą informaciją, bent žemėlapį pasižiūrėti, kur yra valstybė. Tikrai daug žmonių važiuoja visiškai nieko nežinodami.

Kitas dalykas – reiktų bent kiek mokėti tos valstybės kalbą ar bent jau angliškai truputį kalbėti. Nes ir knygoje žmonės dažniausiai prisipažįsta, kad atvykus į šalį pirmasis keblumas buvo kalba. Tuomet kyla labai didelis pavojus, kadangi tave gali lengvai apgauti, pasirašysi darbo sutartį nieko nesuprasdamas ir pan.

- Bet knyga nėra tik informacinė. Tai ir savotiška naujųjų emigrantų gyvenimo istorijų rinktinė. Kokias jų likimų tendencijas pastebėjote?

- Žmonės, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, moka kalbas, dirba aukštesnės kvalifikacijos darbą, greičiau integruojasi, pradeda bendrauti su vietiniais žmonėmis, o ne tik su lietuviais, rusais ar lenkais. Jie labiau domisi tos šalies kultūra, pačia valstybe. Jie gal ir į Lietuvą blaiviau žiūri, t.y. jos nekeiksnoja, myli kaip savo tėvynę.

Mažiau kvalifikuotus darbus dirbantieji dažnai apie Lietuvą kalba su pykčiu, esą čia viskas blogai.

- O koks pagrindinis emigrantų akstinas išvykti, tik pinigai?

- Nežinau, kokie būtų rezultatai pagal statistiką, bet šitoje knygoje randame milijonus priežasčių: studentai išvyksta studijuoti, moterys išteka už užsieniečių, dalis, žinoma, iškeliauja dėl uždarbio, taip pat mokslininkai išvažiuoja, nes skundžiasi, jog čia nėra sąlygų dirbti.

Netgi galime sakyti, kad dalis žmonių tiesiog bėga nuo kažko ir nori pradėti naują gyvenimą. Yra tam tikras pabėgimo motyvas. Nors galų gale paaiškėja, kad niekur nuo savęs nepabėgsi.

- Emigraciją ginantieji sako, jog nėra čia ko verkti dėl išvykstančiųjų, nes jie sugrįš, kaip tai atsitiko Airijos atveju. Tačiau skaitant knygą susidaro įspūdis, kad daugelis neketina grįžti. Gal Lietuva iš tikro išsivaikšto?

- Taip, tai iš tikro problema. Negalima sakyti, kad viskas išsispręs savaime, esą padidės atlyginimai ir jie sugrįš.

Manau, savaime nieko nebus, reikia kažką daryti, valdžia turi imtis priemonių, apskritai reikia išlaikyti su emigrantais ryšį, suteikti galimybę išlaikyti lietuviškumą.

Tad reikalingi tam tikri veiksmai, kad parodytume, jog Lietuvai jų reikia, emigrantai laukiami sugrįžtantys.

Lietuvos valdžios pozicija dabar yra pasyvi: na, išvažiavo, pabėgo, išdavikai, ką darysi, trūksta darbo jėgos, ir tiek. Bet niekas nesako, jog tai vis tiek mūsų žmonės, mes džiaugiamės, kad jie išvažiavę ten dirba ar mokosi.

- O jūs knygoje surinkote daugiau sėkmės ar nesėkmės istorijų?

- Šioje knygoje bandėme parodyti, kad kiekvieno emigranto istorija nėra tobula sėkmė ar visiška tragedija, nors tokių, žinoma, pasitaiko.

Bet įdomiausia, kad nebuvo nė vienos pelenės istorijos, kurias dažnai aprašo spauda: vargšė mergaitė išvažiavo iš kaimo, nukeliavo į Italiją, susirado vyrą ir dabar viskas tobula. Tokių istorijų mūsų knygoje iš viso nėra, nes išvykę žmonės kažką atrado, bet kažką ir prarado.

Jie gal atranda geresnį gyvenimą, pamato pasaulį, susipažįsta su naujais žmonėmis, bet, kita vertus, juos kankina kitokios problemos – visuomet esi svetimas, kalbi su akcentu, sunku susidraugauti su vietiniais žmonėmis.

- Viena emigrantė knygoje prisipažįsta, jog laiminga iki galo nesijaučia nei svečioje šalyje, nei tėvynėje. Ar tai nėra daugeliui emigrantų būdinga savijauta?

- Šiuos žodžius pasakiusi emigrantė gyvena užsienyje jau penkiolika metų. Ji mano, kad žmonės iš pradžių to nejaučia, atrodo, pagyvensiu metus ir grįšiu.

Bet viskas vyksta palaipsniui: pradedi geriau uždirbti, nusiperki butą, susirandi draugus, gimsta vaikai ir staiga matai, kad gyveni kitoje šalyje penkiolika metų, o grįžęs į Lietuvą jautiesi nebesavas. Bet to iš anksto nesuvoki.

- Ar buvo sunku surinkti po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių istorijas?

- Siuntinėjome klausimynus į įvairias šalis ir prašėme emigrantus atsakyti. Aišku, kaip ir su kiekviena apklausa, jeigu išsiunti šimtą anketų, gerai kad bent keturiasdešimt sugrįžta. Tad mes tikrai išsiuntėme gerokai daugiau klausimynų, negu gavome atsakymų.

Bet tie žmonės, kurie atsakė, labai draugiškai reagavo, netgi siuntė nuotraukas savo šeimos, gulinčios kur nors po palmėmis ir pan. Taip pat į svečius kvietė, siūlė įvairią pagalbą.

Jiems tiesiog reikia, kad kažkas domėtųsi jais iš Lietuvos. Man atrodo, kad emigrantai mielai atsakinėjo, nes jiems patiko, kad kažkas domisi, kaip jiems sekasi.

- Ar pati neketinate emigruoti?

- Tikiuosi, kad ne. Dabar vyksiu į Vokietiją studijuoti ekonomikos magistratūros. Tačiau planuoju grįžti.

Kita vertus, kaip iš tų visų istorijų matosi, niekada negali iš anksto žinoti, nes viskas keičiasi gyvenime. Todėl nieko negaliu garantuoti, bet savo ateitį įsivaizduoju Lietuvoje.

(c) lrytas.lt 2006 rugpjūtis

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Privaloteprisijungti, kad galėtumėte parašyti komentarą.