BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lietuvos elitas Prancūzijoje

Nr. 22 (170) Birželio 1, 2006
Elitinė Prancūzijos lietuvių bendruomenė
Deimantė Dokšaitė, itiltas.com
 

Tarp 60 milijonų Prancūzijos
gyventojų nuolat gyvena ir apie 4000 lietuvių. Lietuviai sako čia
atsidūrę netyčia ar iš meilės Prancūzijos
kultūrai. Prancūzijoje kaip niekur kitur sunku
įsitvirtinti nemokant vietinės kalbos. O prancūzų kalba
Lietuvoje nėra itin populiari. Galbūt todėl, dalis lietuvių
čia atvyksta jau turėdami darbo sutartis ir dirba tarptautinėse
kompanijose ar tiesiog studijuoja.

„Prancūzija
nėra kraštas, kur lietuviai emigruoja. Dėl to, kad prancūzų
kalba čia yra būtina. Kitos kalbos prancūzai nepažįsta.
Labai sunku net jei norite įsidarbinti paprastu darbininku. Viskas tik
prancūziškai. Jei negalite susikalbėti – darbo negalėsite gauti.
Todėl mūsų kolonija niekuomet nebuvo didelė. Ir kai
skaičiai nėra dideli – lengviau visus suburti. Kita vertus,
mūsų bendruomenė susidaro daugiausia iš artistų,
intelektualų, sportininkų, inžinierių – visi, kurie turi
kontraktus ir darbus,“ – pasakojo R.Bačkis.

Galima pastebėti ir tai, kad ne vienam
Prancūzijos lietuviui kalbant apie savo bendruomenę išsprūsta
žodis „elitas“:

„Mūsų yra labai nedaug, nes kažkodėl
Prancūzija netraukia masiškai žmonių. Ir kaip aš dažnai mėgstu
sakyti, kad daugiausia tai yra elitiniai žmonės, kurie atvažiuoja
čia. Ir tikrai labai daug pabaigusių mokslus čia ir netdaktarines disertacijas apsigynusių.

Mokslininkai, gydytojai, teisininkai,
informatikai. Didžioji jaunimo dalis – studijuojantys žmonės, nemažai yra
menininkų
,“ – kalbėjo Prancūzijos lietuvių jaunimo
sąjungos pirmininkas, jau dvyliką metų ten gyvenantis Mažvydas
Michalauskas.

Nors pasakodami savo istorijas lietuviai
pažymi, kad kiekviena jų labai skirtinga, tačiau ne vienas sako, jog
Prancūzija juos suviliojo savo kultūra. Vienokiais ar kitokiais keliais
čia atvykusieji kartą per mėnesį savo tautiečius gali
sutikti bažnyčioje. Bet ne visi čia sutikti mažiausieji lietuviukai
kalba lietuviškai.

„Lietuviai, kurie gyvena Prancūzijoje - jų
visų istorijos labai skirtingos. Daugelis sako, kad atvažiuodami visai
nesitikėjo, kad taip ilgai čia pasiliks. Daug kas atvažiavo mokytis
ir susiklosčius likimui pasiliko čia.

Yra nemažai merginų,
kurios, kaip ir aš, prieš kelis metus atvažiavo dirbti auklėmis ir pasiliko,
kurį laiką gyveno nelegaliai
.

Dabar, Lietuvai įstojus į
Europos Sąjungą, jau legalizavosi. Bet čia yra ne ta šalis, kur
lietuviai gali užsidirbti pinigų. Prancūzijos lietuvių
bendruomenė renkasi kartą per mėnesį tokioje bažnyčioje.
Visi tie susitikimai pradedami Mišiomis.

O paskui būna tokie atsineštiniai
pietūs. Tada visi bendrauja, užkandžiauja, dalinasi savo laimėm ir
nelaimėm. Kiek man kartų ten teko nueiti, nors retai kada nueinu, nes
vyksta susitikimai sekmadieniais anksti ryte ir aš pramiegu, labai daug ateina
merginų lietuvių su vaikais. Labai gražu žiūrėti į
tuos vaikučius, kurie tokie mažiukai čia Prancūzijoje šneka
lietuviškai. Bet yra ir tokių mamų, kurios su savo vaikais nekalba
lietuviškai ir man tai labai skaudu,“ – sako Prancūzijoje studijuojanti
Goda Klimavičiūtė.

Nors iki šiol Prancūzijos gyventojai
mūsų beveik visai nepažinojo, nes jiems Europa baigdavosi ties
Vokietija, tačiau dabar daugeliui prancūzų kyla dvi
pagrindinės asociacijos išgirdus Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus
pavadinimus. Ir tos asociacijos nėra labai mums palankios:

„Tai buvo
Raimundo Rumšo byla, kai po „Tour de France“ dviračių lenktynių
sulaikyta siunta tam tikrų vaistų, ir dviratininkas buvo apkaltintas
neleistinų preparatų vartojimu. Bet ta byla jau baigėsi. Bet
atsirado kita nelabai maloni istorija. Populiaraus dainininko ir garsios
aktorės kivirčas, pasibaigęs vieno jų mirtimi. Ir tai
įvyko Vilniuje. O Prancūzijoje tai gan skambiai nuskambėjo,“ - kalbėjo
Prancūzijos lietuviams vadovaujantis Linas Maknavičius.

Tokia ponia mane kartą užkalbino ir
pasakoja: „Aš žiūrėjau, kaip jūs stovėjote visi
susikabinę rankomis ir apjuosėte visas Baltijos šalis
. Man
atrodė tai taip gražu ir graudu. Galvojau – kokia šalis, kokie vieningi
žmonės.


Kai ji man taip pasakė, man net pačiai pasirodė
keista, nes jau beveik buvau pamiršusi apie tuos įvykius,
“ - pasakojo
studentė G.Klimavičiūtė.

Geru skoniu ir meile menams pasižymintys
prancūzai gali paminėti ir ne vieną mūsų dailininko ar
rašytojo pavardę. O pavyzdžiui Oskaras Milašius, pasak ilgamečio
Prancūzijos lietuvių veikėjo R.Bačkio ten žinomas net
geriau, nei Lietuvoje.

O Marselio lietuviams vadovaujanti Rasa
Mickevičiūtė-Karoun mano, jog išrankiesiems Prancūzams
tikrai turime ką pasiūlyti, svarbu sugalvoti, kaip tai tinkamai
pateikti. Jos teigimu, po „Eurovizijos“ konkurso nemaža dalis
prancūzų jau žinos ir Andrių Mamontovą. Nors šiaip šios
šalies gyventojai mato tris Baltijos valstybes, o ne kiekvieną iš jų
atskirai.

Lietuva laikoma šalimi, kuriai artimesnis
anglosaksiškas, o ne prancūziškas modelis. Mes esą geriau sutarime su
amerikiečiais ar britais, panašesnės mūsų vertybės,
bendravimo kodai, net valstybės struktūra. Dažnam lietuviui
Prancūzija kažkoks tolimas, romantiškas beveik mistiškas kraštas, kai tuo
tarpu Jungtinėje Karalystėje ne vienas turi draugų, giminių
ar net pats yra pabuvojęs, ten viskas suprantamiau. Pagaliau net prancūzų
kalbos mokymas vidurinėse mokyklose Lietuvoje beveik nėra
paplitęs, ypač lyginant su anglų kalba.

Ko gero labiausiai Lietuva skiriasi nuo
pietinio Prancūzijos krašto, kur įsikūrusi Marselio
lietuvių vadovė R.Mickevičiūtė-Karoun:

„Pirmiausia mes
gyvename pietiniame krašte, vadinasi visas gyvenimas čia orientuotas
į orą. Čia žmonės sureikšmina valgymo valandas. Jeigu
pusryčiai nėra tokie svarbūs, tai tarp 12–14 val. čia
viskas sustoja. Žmonės pietauja, ilsisi, turi susitikimus. Vasarą po
pietų iki 16 val. viskas yra mirę, nes žmonės arba atostogauja,
arba ilsisi, arba miega, nes nuo karščio jie apsnūsta.

O darbas yra
labai lėtas, toks įspūdis, kad niekas niekur nedirba. Čia
susitikimas gali trukti 3–4 val., kai Lietuvoje maksimum viena valanda. O pietauti
dvi valandas Lietuvoje irgi nėra kada. Čia viskas labai lėtai.
Žmonės mėgaujasi gyvenimu, labai daug šneka, o 18 val. jau pradeda
aperityvą. Ypatingai pagyvenusio amžiaus žmonės atsipalaidavę.
Jie sėdi ir žaidžia kortomis, ilsisi, pramogauja, o oras tai leidžia,
rengia šokius senukams. Daug dėmesio skiriama laisvalaikiui, o darbas tik
antrame plane. Todėl sakau, kad šitas kraštas labai skiriasi nuo
Lietuvos.“

Lygiai kaip skiriamės nuo Marselio
prancūzų, taip esame panašūs į elzasiečius. Pasak
Strasbūre teologijos doktorantūrą studijuojančios Nomedos
Hofertaitės, galbūt būtent dėl lietuvių ir
elzasiečių panašumų, mūsų tauta šio krašto
prancūzams tokia įdomi:

„Elzasiečiai yra prancūzai, bet
mūsų panaši istorija. Man atrodo, kad mes labai panašūs. Ir
būdas panašus – ganėtinai uždaras. Marselio lietuviai labai skiriasi
nuo Elzaso lietuvių. Elzase aš jaučiuosi labai panašiai kaip ir
Lietuvoje. Galbūt todėl jie ir domisi Lietuva, kad yra kažkas
panašaus tarp mūsų. Netgi virtuvė, ką valgo
elzasiečiai, tą panašiai ir lietuviai valgo. Jie išsaugoję savo
tradicinę muziką, ko nėra kituose Prancūzijos regionuose,
matyt, dėl to jiems patinka stebėti ir mūsų liaudies šokius

ir dainas. Man atrodo, kad tarp Elzaso ir Lietuvos yra labai daug
panašumų.“

Tokia ta elitinė Prancūzijos
lietuvių bendruomenė ir tokie tie prancūzai – labai panašūs
ir kartu visai skirtingi nei lietuviai.

Beje, neseniai anonsavome
pirmąsias Prancūzijos lietuvių dienas. Kaip „Info Tiltui“
pranešė PrLB valdybos pirmininkas L.Maknavičius, jos pavyko gan
neblogai, tik pritrūko laiko renginiui paviešinti, kad susirinktų
kiek daugiau publikos.

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Privaloteprisijungti, kad galėtumėte parašyti komentarą.