menas, sportas, lietuviai svetur

Raktiniai žodžiai: Tautinė tapatybė, tautinė sąmonė ir tautinė savimonė akademiniuose sluoksniuose, lietuvių kalba, lietuviškumas, lietuvių kultūra, lietuviškos organizacijos (PLJS, PLB, LB), Vokietija, Europa, Lietuva.

Pokalbis su „Akiračių“ bendradarbe Daiva S. apie išeivijos problemas.

D. S.: Kaip pavadintum dabar ne Lietuvoje gyvenančius lietuvius – koks tapatumo konstravimas: emigrantų? Darbo migrantų? Lietuviai pasaulyje?

Tapatumo, tautinio identifikavimosi klausimai atkūrus Nepriklausomybę bei atsivėrus sienoms į Europą yra unikalūs ir tikrai verti atskirų kultūrologinių studijų. Stebėtina tai, kad tautos, kuri inicijavo Dainuojančios revoliucijos pradžią, gyvenime tautiniai klausimai šiuo metu vaidina gana menką vaidmenį.

Tapatumas atrandamas nebent tik tada, jei yra kažkokios gilesnės šaknys, didesnis sąmoningumo lygis (dar niekur neišvykus, gyvenant Lietuvoje). Atvykus į buvimo valstybę, tapatybės savieškos klausimai yra dažnai užgožiami buitinių rūpesčių.

Tapatumo konstravimo problema sietina su švietimu ir tautiniu ugdymu (jei toks galėtų būti praktikuojamas). Nes lietuviai, puikiai prisitaikę prie šalies sąlygų, vis daugiau dėmesio skiria integracijai į buvimo valstybės gyvenimą, o ne savo tautinei tapatybei, jos analizei.

D. S.: Ar galima kalbėti apie sąmoningos diasporos formavimąsi?

Taip. Bet tik fragmentišką.

Būnant Lietuvoje gali atrodyti, kad kiekvienoje užsienio valstybėje turime tvirtą lietuvių bendruomenę (toliau – LB), bet atlikus statistinius tyrimus paaiškėtų, kad LB gyvenime dalyvauja vos keli procentai apylinkės lietuvių.

D. S.: Kokie ryšiai tarp skirtingų kartų – pokario vadinamosios DP (displaced persons – perkeltieji asmenys) ir dabartinės kartos?

DP, dipukai, yra gana giliai įleidę šaknis savo buvimo valstybėse. Bet (neįtikėtina!) kai kurie labiau išlaikę lietuviškumą nei dalis naujosios emigracijos bangos tautiečių.

Dabartinės kartos išvykimo priežastys kardinaliai skyrėsi nuo DP asmenų, todėl savaime suprantama, kad visai kiti interesai, veikla ir pagaliau tapatybės klausimai, bendravimas.

Ryšiai tarp „naujųjų lietuvių“ ir dipukų emigrantų yra itin silpni. Skiriasi mentalitetas, mąstymas, išsilavinimas, vertybės bei interesai. Kardinaliau nei lyginant tas pačias kartas, esančias Lietuvoje.

Paradoksai: dipukų vaikai moka lietuviškai, o naujosios kartos emigrantų vaikai skatinami integruotis į buvimo valstybės gyvenimą bei pernelyg „nesureikšminti“ lietuviškumo, todėl mokytis lietuvių kalbos reikia didelės savimotyvacijos. Nuo integracijos užsienyje dažnai priklauso studijos, karjera, darbas ir materialinė gerovė.

To pasekmė – per 5–10 metų užauga lietuvių karta, kuri moka vos kelis lietuviškus žodžius.

 D. S.: Jeigu okupacijos metais išeivijai svarbūs buvo du siekiai: padėti savo šaliai atgauti laisvę ir išsaugoti savo lietuvišką tapatybę, tai kokius principinius uždavinius kelia jaunoji karta, kuri buriasi ne Lietuvos teritorijoje?

Jaunoji karta iš esmės nekelia sau jokių principinių uždavinių, nes šiuo metu gana sunku išlaikyti bent tai, kas turima.

Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) padaliniuose šiuo metu vienas pagrindinių iššūkių – ar reikia mokytis lietuvių kalbos PLJS nariams, ar narystei pakanka kokio nors netiesioginio ryšio su Lietuva (pvz., mano tolimoje giminėje kažkas buvo iš Lietuvos).

Tokiu atveju pararandame esminę tautiškumo grandį, jungiančią tautiečius anapus – lietuvių kalbą, kartu ir kultūrą. Tada itin sudėtinga atsakyti į klausimą, kas yra lietuviai ir kas mus vienija.

Apie sudėtingesnių uždavinių kėlimą šiuo metu negali būti jokios kalbos, kadangi tapatybės apibrėžimas ir atitinkamos veiklos grindimas ja yra vienas iš esminių XXI a. iššūkių (netgi tarp jaunimo, taip pat mūsų LB bendruomenėse).

D. S.: Kaip analizuotum jaunosios kartos sąmoningumo trajektor ijas (vartojant kavolišką terminą), kiek yra reflektuojama sava veikla?

Jaunosios kartos sąmoningumas šiuo metu rusena. Vienur jis žaižaruoja, kitur – liepsnoja, bet iš esmės rusena… Gerai tik tai, kad nėra visiškai užgesęs (o kur prigesęs – dar sėkmingai galima atgaivinti).

Problema – neturime savo kultūrtrėgerių, kurie veiktų strategiškai, derindami savo veiklą kartu su kitais lietuviškumo sistemos subjektais (LB, Lietuvos institutu, kultūros atašė, LRT, Kultūros ministerija).

Tautinė refleksija – tai gana aukštas sąmonės išsivystymo lygis, kurio užuomazgos matyti tik kai kur. Ir tai tik – labai gerai įsižiūrėjus.

D. S.: Ką (ir kaip) lietuviai galėtų padėti savo kraštui?

Padėti savo kraštui (intelektualiai, finansiškai, idėjiškai, ryšiais ir kitomis prasmėmis) šiuo metu lietuviai gali labiau negu bet kada anksčiau. Ištekliai tiesiog neišmatuojami. Bet jie neišnaudojami. Jei apskritai jie yra kur nors apskaičiuojami.

Tas taikytina ne tik žmogiškiesiems ištekliams, kurių ryšiai bei potencijos vis dar lieka terra incognita užsienio politikos subjektams – kultūrinės, ekonominės, mokslo ir meno užsienio politikos veikėjams. Pvz., tik 2005 m. susirūpinta bent jau pasidomėti, kiek ir kur yra užsienyje lietuvių mokslininkų. Tai čia tik mokslininkų. O kur dar menininkai, sportininkai, verslininkai, įvairūs specialistai?

Galime kurti veikalus apie tautinę modernybę ir lietuvių kultūros savivokos modelius, atlikti tyrimus, išsidalinti meno ir kultūros nacionalines premijas, bet jei kultūros agentai nepasieks lietuvybės salelių, nekurs naujų ir jose nebus skatinama tautinė savimonė, mūsų idėjos taip ir liks idėjomis.

Nesinorėtų, kad tautinės tapatybės veikalai trūnytų bibliotekose ignoruojant lietuvių asmiliaciją, šiuo metu vykstančią tiesiog neįsivaizduojamais mastais. 

D. S.: Kokie ryšiai yra palaikomi su kraštu? Kokia reikšmę turi valstybinės institucijos?

Daugiausiai palaikomi asmeniniai ryšiai. Valstybės institucijos prisimenamos tik tada, kai patenkama į keblią situaciją. Nenuostabu, kad kai kurie konsuliniai tarnautojai perkrauti darbu, aiškindamiesi, kaip ir kur galima padėti pagalbos reikalingiems lietuviams. Kartais jau neįmanoma, nes situacija tiesiog beviltiška (pvz., neturint ką valgyti, padarius vagystę ir patekus į kalinimo įstaigas užsienyje).

Tenka apgailestauti, kad URM sistemos strategai nėra suinteresuoti lietuvių bendruomenių kūrimu, jų stiprinimu ir savipagalbos mechanizmų jose kūrimu. Bet juk diplomatams galėtų būti mažiau darbo: tautiečiai gali padėti patys sau, ir daug veiksmingiau, anksčiau, kai dar situacija netampa tokia sudėtinga. Gal tada ir tokios organizacijos kaip „Dingusių žmonių paramos centras“ neturėtų ką veikti.

Juk kai tautietis, miegantis ant suolelio viename iš Londono parkų ar sulaikytas teisėsaugos institucijų, kreipiasi į LR atstovybę, vargu ar jam bus suteikiama visokeriopa pagalba.

Gal reikėtų pradėti nuo to, kad bendruomenėse būtų asmenys, į kuriuos būtų galima kreiptis esant bet kokiam atvejui. Žinoma, tokia tarnystė – sunki našta. Bet jei įtrauksime informavimo sistemą, kuri turėtų prasidėti jau Lietuvoje aprašant ir viešinant sunkumus, kas laukia, atvykus nepasiruošus, ir kas gali padėti, – savipagalbos sistema būtų žymiai veiksmingesnė. Ir nereikėtų tiek daug parskraidinti tautiečių atgal į Lietuvą, sumažinti skaičių publikacijų, kuriose mirga gąsdinančios antraštės (apie lietuvių „darbelius“). Valstybės vardas kenčia neįkainojamai.

Galų gale reikalingas atitinkamas švietimas ar net įtikinėjimas, kai prieš kelionę būtų skatinama kreiptis į LB atstovus užsienyje. Gal tada, identi- fikavus probleminius atvejus, padėtų patarimai (pvz., „mielas Vardeni Pavardeni, gal geriau dar pasimokykite anglų kalbos ten ir ten, ir tik tada važiuokite į uždarbiauti“). Ir tai nėra taip sudėtinga įgyvendinti, tereikia pilietinės visuomenės iniciatyvos bei NVO organizacijų susitelkimo.

D. S.: Kokią spaudą lietuviai skaito? Ar domisi, kas vyksta Lietuvoje? Ar yra noro veikti ir prisidėti prie vykstančių pokyčių?

Interneto portalai ir kai kurie leidiniai skaitomi periodiškai, bet ne kasdien. Žinoma, kad pokyčiai lietuvius domina, bet iš Lietuvos atsivežtos pesimizmo nuotaikos kartais skatina bejėgiškumo būseną ir atitinkamą mąstymą, todėl prisidėti prie įvykių Lietuvoje sunku, nes visų pirma yra susirišamos rankos patiems sau. Tada veiklos galimybių beveik nėra.

D. S.: Kiek jaunoji karta pasaulyje galėtų prisidėti prie bendro kuriamos Lietuvos projekto? Ar yra vizijų? Kokių?

Jaunoji karta pasaulyje turi žymiai daugiau potencijų nei ankstesnioji dipukų karta.

Bendro projekto kūrimas – sudėtingas dalykas, nes suvienyti lietuvius į vieną Lietuvą net būnant pačioje Lietuvoje neįmanoma. Tą rodo partijų susiskaidymas (analogiškas yra tik Italijoje), NVO sektoriaus pasyvumas (mažai kai iš mūsų priklauso kokioms nors visuomeninėms organizacijoms), taip pat pilietinės savimonės stoka.

Strateginės ateities vizijos jaunimo išeivijoje nekuriamos. Jei būtų kuriamos, matytųsi iš darbų. Itin trūksta jaunų lyderių, suvokiusių savo tautinę tapatybę ir pasiryžusių duoti kažką kitiems, neklausiant, kokia bus asmeninė grąža man.

Paradoksas: turime daug lietuvių, bet neturime lietuviškų organizacijų. Lietuvių lyderių užsienyje tikrai netrūksta! Lietuviai sėkmingai įsitraukia į vietos organizacijas. Bet ne į lietuviškas!

Tokių pavyzdžių gausu kad ir didžiausioje ES valstybėje – Vokietijoje (G. M. – šiuo metu studijuoja VFR – red. past.). Keletoje akademinių bendruomenių tikrai rasime išsilavinusių lietuvių – jie sėkmingai save realizuoja universiteto studentų savivaldos insitucijose (pvz., Brėmene, privačiame universitete). Apie kai kuriuos Miunsterio lietuvius rašo žymus VFR žurnalas “SPIEGEL”. Vokietijoje yra į solidžias tarptautines (energetikos sferos, konsultacijų, pvz., DVAG ir kt.) bendroves patekusių tautiečių.

Taigi vėl tenka grįžti prie pagrindinės problemos – tautinės savimonės formavimosi.

 Jei nebus tapatybės šauklių, naujųjų Basanavičių ir Kudirkų, tautos galiomis naudosis užsienio korporacijos – ne AB Lietuva (aliuzija į šiuo metu Vokietijoje populiarinamą terminą „Deutschland AG“ – „AB Vokietija“). O mes tuo metu toliau kaip kokie rūpintojėliai dejuosime, kad neturime žmogiškojo kapitalo, kad esame vargšai… Nors faktiškai tik nemokame pasinaudoti turimais ištekliais.

D. S.: Organizuoti lietuviai: kaip vertintum jų ideologinę visuomeninę poziciją? Organizuojasi per parapijas, LB, ar kuriamos naujos organizacinės formos? Kokios?

LB kūrimasis – pastangos pavienių lietuvių, nuolat gyvenančių užsienyje ir pasigendančių lietuviško mentaliteto, kultūros, bendravimo su tautiečiais.

Organizacijos lygmuo palyginti kad ir su lenkais, rusais, kroatais, gruzinais, gana menkas. Neturime lobistų vietos institucijose bei įstaigose. Tiksliau – jų neieškome, nors galėtume rasti, jei pradėtume vienytis.

Kai organizacijos lygmuo nėra aukštas, apie ideologinę visuomeninę poziciją kalbėti sudėtinga. Jos faktiškai nėra („lietuviškoje“ Europoje). Visai kitaip yra JAV. Lietuviai patenka į Senatą, o ką jau kalbėti apie žemesnio lygio institucijas. Be to, geba organizuotis ir ginti savo interesus.

Vien tai, kad mes neišnaudojame ES skiriamų kvotų veiklai ES institucijose bei milijardinių lėšų (pvz., aplinkosaugos srityje), sako, kad viskas glūdi kur kas giliau, galbūt netgi lietuvio sąmonėje ir savimonėje.

Turime mokytis vieni iš kitų. Bet tam visų pirma reikėtų domėtis vieniems kitų veikla. Čia tiesiog nearti dirvonai. Nors patirties turime, tik jos nematome.

D. S.: Kokį vaidmenį atlieka Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) dabar organizuojantis lietuviams?

PLB vaidmuo vertintinas pagal atliktą veiklą. Faktas, kad vos keli procentai lietuvių dalyvauja lietuvių bendruomenių veikloje (nes galbūt nesijaučia potencialiais nariais?), liudija apie didžiules neišnaudojamas veiklos galimybes.

Koks yra statistinis PLB valdybos narių amžiaus vidurkis? Apie 40–50 metų. Ar šiuo metu daugiausia iš Lietuvos išvyko 50-mečiai ir vyresni? Nieko panašaus. Jaunimas dabar neatlieka pagrindinio vaidmens PLB veikloje. Jaunoji karta vis dar nėra išeivijos variklis.

Kiek PLB valdyboje yra naujosios emigracijos lietuvių, išvykusių uždarbiauti į statybas, fermerių plantacijas, ūkius? Nė vieno! Teoriškai naujoji emigracija neturi savo lobistų aukščiausiose LB savivaldos institucijose. O ką jau kalbėti apie kitas organizacijas – Seimą ar TMID departamentą.

Taigi neteisinga konstatuoti, kad PLB jau sėkmingai sujungė visą mūsų išeiviją.

Šiuo metu esminis PLB uždavinys turėtų būti intensyvi (savi) organizacija ir ekstensyvi narių plėtra.

Dar apie PLB. Gaila, kad nesaugomas ir neginamas vardas kaip tam tikras (firminis) ženklas. Pavyzdžiui, yra toks Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, siūlantis iš esmės darbo ir stažuočių programas (JAV ir Europoje). Su lietuviškumo palaikymu tai turi mažai ką bendra. Nors pavadinimas tarsi suponuotų PLB struktūrinį padalinį.

Kiek dar panašių centrų yra Lietuvoje ir užsienyje? Daug kas pavadinime turi žodį „lietuvių“, „Lietuvos“, bet savo veiklą kreipia ne kultūros, bet daugiau verslo link. Gal čia netgi ir Lietuvos Respublikos interesas bei rūpestis – ne tik garsinti, bet ir ginti savo vardą?

D. S.: Dėkoju už pokalbį.

Rodyk draugams

Gamtoje nunyksta tai, kas yra nenaudojama. Nelavinami raumenys atrofuojasi, nenaudojami gebėjimai apsilpsta, o nenaudojamos, kasdien nereikalingos informacijos žmogaus smegenys pamažu atsikrato – ji užmirštama. Dažnai visiškai neatkuriamai. Taip yra ir su kalba. Nepakanka ją išmokti, ją reikia naudoti, norint bent išlaikyti esamas žinias ar lavinti kalbinius sugebėjimus.

Kartais Lietuvoje baiminamasi, kad lietuvių kalba šiuo metu patiria didesnius iššūkius nei bet kada anksčiau. Tokie teiginiai tikrai turi pagrindo.

Gyvendami užsienyje, vis dažniau naudojame ne lietuvių kalbą. Pamažu patiriame kalbinės konkurencijos spaudimą. Kitakalbė leksika įsibrauna į mūsų gyvenimą, kartais ji ima vyrauti  netgi (pa)sąmonėje, užvaldant(i) mąstymą bei mintis. Ar gresia kalbos praradimas? Turbūt ne, jei lietuvių kalba aktyviai naudojama kasdien ir įvairiomis formomis (žodžiu, raštu). Bet būnant užsienyje tai tampa vis labiau sudėtinga.

Kalba nuolat patiria iššūkius. Mes esame verčiami vis dažniau vartoti užsienio kalbą, nes mūsų veikloje reikia vis mažiau fizinių pastangų, ir protinis darbas (pasireiškiantis įvairiapuse komunikacija) vaidina vis didesnį vaidmenį,- kartu ir kalba… kadangi vis daugiau lietuvių palieka “juodadarbių” gretas ir sėkmingai integruojasi į buvimo valstybės gyvenimą bei profesinę veiklą. O čia jau be puikių užsienio kalbos žinių neapsieisi.

Problema paaštėja, ypač kalbant apie jaunąją (ir naująją) lietuvių kartą, gyvenančią užsienyje, - (mūsų) vaikus. Juk vis dar nėra gausu lituanistinių mokyklų bei tvirtų lietuvių bendruomenių. Lietuviškumui prarasti jokių pastangų nereikia – čia viską apsprendžia Motina Gamta: jei mokomės, tai galime naudotis tuo, ką turime, nes atmintis yra nuolat ugdoma; jei nenaudojame – viskas keliauja negrįžtamon užmarštin, ir čia ką nors pakeisti reikia titaniškų pastangų.

Tad esminį vaidmenį (kaip ir iki šiol) vaidina esminės lietuvybės salelės – lietuviškos šeimos. Deja, bet net ir jos patiria sunkių išbandymų. Gerai, jei mokomasi gimtosios kalbos šeimoje. Tačiau ką daryti, kai jau vaikai pradeda lankyti mokyklą, o mokytis lietuvių kalbos kažkaip nebuvo laiko? Jei vienas sutuoktinių – nėra lietuvis?

Lietuvybės saugotojams belieka apeliuoti į tautinį sąmoningumą bei prisidėti ugdant tautinę savimonę. Nes kultūros negalima platinti prievartos pagalba – juk čia vyksta tikra vertybių konkurencija, kurios metu nugali vienos ar kitos normos bei įsivyrauja tam tikri įsitikinimai.

Būtina stiprinti grįžtamąjį ryšį su Lietuva ir joje gyvenančiais lietuviais. Diasporos kultūrinė tapatybė negali išsilaikyti pati savaime. Ji nuolat kinta. Ir dažnai ne lietuviškumo naudai. Galime sveikinti kitakalbius, aktyviai įsitraukiančius į lietuviškų organizacijų veiklą, galime būti atviri  buvimo valstybės kultūroms. Tačiau jei vis labiau pastebime, kad tarp bendruomenės narių neformaliuose pokalbiuose įsivyrauja nelietuvių kalba, reikėtų susimąstyti.

Taip, nemažai DP bei ankstesnių kartų palikuonių naujai atranda lietuviškumą bei domisi lietuvybe. Tas būdinga ir mišrių šeimų sutuoktiniams. Taip, turime padėti jiems, sudomindami juos Lietuva ir pradžioje bendraudami ne savo gimtąja kalba. Bet neturime pamiršti, kas mus, lietuvius, jungia. Jei tik bendros protėvių šaknys, tuomet galime burtis į Lietuvos fanų klubus bei numoti ranka į komunikacijos priemones.

Jei jaučiamės lietuviais, tuomet nesistengdami išlaikyti kalbos ar nenorėdami bent jau jos pramokti (pvz., prieš tapdami LB nariais),  pernelyg įžūlu būtų vadinti save lietuviais. Negalime burtis po Lietuvių organizacijų vėliava ir išdidžiai deklaruoti savo tautinę tapatybę, ignoruodami esminį tautos dalyką – jos kalbą. Jei buriamės kultūros pagrindu, tuomet tautinė virtuvė neturėtų užgožti prigimtinių įsipareigojimų dėl gimtosios kalbos vartojimo, o nacionalinės atrakcijos (pvz., Joninių metu) negali virsti esmine lietuvybės grandimi.

Istorijoje gausu pavyzdžių, kai lietuvių tautos tolerancija ir pernelyg didelis integracijos laipsnis, pasiekiantis visiškos asimiliacijos lygį, negrįžtamai prisidėjo prie tautinės savinaikos. Kunigaikščiai, ilgam įsitvirtinę Kijeve, Pskove, Naugarde, Černigove, greitai prarado grįžtamąjį ryšį su etnine Tėvyne. Ir nutautėjo. Kaimyninėse valstybėse mūsų tėvynainiai, jų vaikai, gyvendami visai šalia, vos už keliasdešimties kilometrų nuo Respublikos sienos, vis rečiau atranda kelius į vietos Lietuvių bendruomenę, o ką jau kalbėti apie nuolatinių ryšių palaikymą su esančiais Lietuvoje.

Gerai nors tai, kad išlaikėme lietuviškas pavardes ir lietuviškus vardus. Nors ir jų vis dažniau atsisakome, keičiame į užsienietiškus, gimus vaikams, kažkaip pamirštame baltiškus vardus. Taip pamažu nelieka jokio lietuvybės ženklo, nors turėdami tokią spalvingą tautinę istoriją bei atmintį, turime tikrai kuo didžiuotis. Ir tai atitinkamai išlaikyti galime (ne tik, pvz., savo vaikams rinkdami baltiškus vardus, bet ir…) - esant kultūrų pasirinkimo dilemai, lietuviškumui drąsiai sakykime TAIP.

(c) Straipsnis parašytas priešpaskutiniam lietuviško leidinio Pasaulio lietuvis numeriui, išėjusiam 2006 m. gegužės mėn.

Rodyk draugams

Kur geriausiai organizuoti Pasaulio lietuvių renginius?

Po geležinės uždangos griuvimo mūsų ryšiai ne tik išsiplėtė, bet ir netgi sustiprėjo. Informacinių technologijų pažanga su tautiečiais kitame kontinente leidžia bendrauti betarpiškai. Globalizacijos ir tarptautinės konkurencijos dėka kelionės pinga ir tampa prieinamos vis daugiau lietuvių. Tad nenuostabu, kad pastarąjį dešimtmetį taip gausėja lietuviškų renginių (tarptautinių!). Visame pasaulyje aktyviai veikia ir bendradarbiauja mūsų bendruomenės, vyksta jaunimo mainai, intensyvėja kultūrinė programa, ji tampa vis labiau ir labiau įvairesnė.

Džiugu matyti lietuvybės entuziastus bei jų vaisingas pastangas, palaikant ryšius su tautiečiais pačiais įvairiais būdais. Štai, žiūrėk, vieną vasarą susirenkame Vokietijoje, žiemą – Urugvajuje, pavasarį – Dubline: astronominiai atstumai mums nesudaro jokių kliūčių. Įveikėme okupacinį režimą, įveiksime ir bet kokius (geografinius) atstumus, priimdami globalizacijos iššūkius ir sugebėdami juos tinkamai išnaudoti. Tad jau nieko neturėtų stebinti, kad lietuviški renginiai nuolat vyksta skirtinguose kontinentuose.

Tačiau mes nejučiomis tolstame nuo mūsų etninės Tėvynės  – mūsų etninės bazės, kuri pasak etnologo G. Beresnevičiaus, visada mus magiškai gelbėjo, gaivino ir saugojo nuo asimiliacijos. Mes visada grįždavome į gimtąjį kraštą. Emigracijos bangos neužliejo ir neužgesino mūsų tapatybės ir tautinio unikalumo.

Po karo žygių, ilgalaikių klaidžiojimų, priverstinio išvykimo mes grįždavome. Sibiro tremtys, konclageriai, nutautinimo mašinerija, Melo propagandos emisarai, netgi Didysis tautų kraustymasis mūsų nesunaikino. O kai kurios tautos (frankai, gotai, alanai) ėmė ir išnyko… Kai kurios- be jokių pėdsakų! Nes (visomis prasmėmis) atitolo nuo savo protėvių žemės.

Šiuo metu ne tik internetu, bet ir kitais komunikacijos būdais galime palaikyti bei stiprinti ryšius su esančiais TEN, anapus Atlanto. Jau tapo graži tradicija, kad lietuviškumo pasisemti mes periodiškai susirenkame kurioje nors vienoje iš lietuvybės salelių – pavyzdžiui, Toronte, Čikagoje, Brazilijoje ar Hiutenfelde. Suvažiuojame iš skirtingų kontinentų…

Mus vienija viena idėja - mūsų lietuviškumo ir lietuvybės išlaikymas, stiprinimas ir - tuo pačiu - mūsų tapatybės išlikimas. Konkreti vieta dažnai mums neturi esminės reikšmės. Renkamės ten, kur dar nebuvome arba kur labiausiai mūsų prašo, mus traukia.

Tačiau nepamirškime, kad aptarti atitinkamus rūpesčius, gauti naujų impulsų, idėjų galime ir Lietuvoje. Ypač kalbant apie tarptautinius renginius. Žinoma, ne visi galime toli keliauti… Bet jei galime, tai rinkimės Lietuvoje. Važiuokime į ją.

Tai svarbu ne tik dėl kalbinės aplinkos. Kiekvienam tarptautiniam renginiui visada reikia nemažai išteklių. Tiek materialinių, idėjinių, kultūrinių, tiek ir žmogiškųjų. Renginių Lietuvoje atveju tai automatiškai sąlygotų tai, kad mes turime turėti atitinkamus ryšius su lietuviškomis organizacijomis, bendrijomis Lietuvoje, kurios padėtų įgyvendinti mūsų idėjas ir padėti mums organizuoti renginius. Taigi svarbūs ne tik ryšiai. Bendras darbas ir bendra veikla vien jau organizaciniame lygmenyje suvienija skirtingose šalyse esančias “Lietuvas”, kurios sėkmingai integruojasi būtent lietuviškų renginių dėka.

Antra, tokie renginiai Lietuvoje nelieka nepastebėti žiniasklaidoje. Tikėtina, ir valstybiniame bei visuomeniniame sektoriuose. Gal ir politikoje. Galbūt ir Išeivijos politikoje (jei tokia apskritai yra).

Grįžtamojo ryšio su esančiais kitapus stiprinimas galėtų įgauti naujas formas. Tačiau svarbiausia – kad  turime suprasti, jog atgimti (ir pasisemti tikro lietuviškumo) galime tik Lietuvoje – t.y. iš mūsų amžininkų, gyvenančių TEN ir DABAR, esančių mūsų etninėje žemėje.  Esant bet kokiai galimybei, reikėtų nepraleisti geros progos… Palaikyti ryšius su kitais reikia tiek mums patiems, tiek ir mūsų organizaciniams vienetams.

Norėtųsi, kad bent jau mūsų jaunatviškas lietuviškumas periodiškai atgimtų mūsų etninėje Tėvynėje. Juk būtent Pasaulio lietuvių jaunimo organizacijos turėtų duoti tinkamą impulsą lietuvių bendruomenių veiklai visame pasaulyje. Tad savo ruožtu reikia tikėtis, jog Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas (http://www.kongresas.org), organizuojamas 2006 vasarą Kanadoje, priims atitinkamą sprendimą dėl tolesnių tarptautinių renginių organizavimo Lietuvoje (žinoma, apsvarsčius esamas galimybes ir alternatyvas).

Važiuokime į Lietuvą. Bendraukime su lietuviškomis organizacijomis. Kitaip mes nesąmoningai tolsime vieni nuo kitų… Nepamirškime, kad bet koks (geografinis, kultūrinis, organizacinis/komunikacinis) atstumas abipusį susvetimėjimą tiktai dar labiau gali sustiprinti. Neturėtume ignoruoti tiesioginių ryšių su Lietuv(i)a(is). Pasitaikius gerai progai, nuvykime ten, kur gimėme mes, kur gimė mūsų tėvai bei seneliai. Tam nebūtini kažkokie specialūs fondai, milijonai, skirti festivalių ar kitokių masinių renginių organizavimui. Daug pinigų nereikia ir kokioms nors išeivių stovykloms. Nereikia jokių atskirų stovyklų vaikams (kaip pavyzdžiui, buvo daroma 2005 metų vasarą, surengus Naujosios emigracijos lietuvių vaikų stovyklas). Nevarykime Išeivijos į getus, nes nereikia jokios partikuliacijos. Bent jau mūsų pačių Tėvynėje…

Nepamirškime, kad Lietuvoje veikia ir įvairios tautinės organizacijos, kurių projektai, renginiai, įvairios stovyklos, žiemos ir vasaros akademijos, teminiai savaitgaliai yra atviri visiems lietuviams. Be gerai žinomų skautų ir ateitininkų yra ir maironiečiai, kudirkaičiai, sakaliukai, valančiukai, jaunieji miško bičiuliai. Aktyvia veikla pasižymi ir mūsų akademinė bendruomenė, studentai, politinių partijų jaunimo sambūriai. Įsitraukti į turiningą kultūrinę programą visai nesunku – tereikia pasidomėti renginių datomis, vieta bei užsiregistruoti.

Daug informacijos galima atrasti internete. Be to galime susiekti su atitinkamomis organizacijomis bei pasiūlyti bendrą projektą. Tiek tautinėms, tiek katalikiškoms, tiek ir pasaulietinėms, akademinės, mokslinės, politinės pakraipos organizacijoms. Nesant pakankamai dalyvių, norint ką nors atskira suorganizuoti, galime tiesiog patys įsitraukti į jau esamą veiklą. Juk stovyklauja, aktyviai poilsiauja ir moksleiviai, ir studentai, ir dėstytojai,  ištisos šeimos, parapijos ar miesteliai… Galų gale juk yra kaimo ir etnoturizmas, rengiamos išvykos ir daugiadienės ekskursijos, kurių metu vyksta įdomi programa, tad ir solidaus amžiaus žmonėms atsirastų prasmingos veiklos.

Atnaujinkime “modernaus” lietuviškumo paveldą, nenutolkime vieni nuo kitų, domėkimės vieni kitais. Tai reikalinga visiems lietuviams, nesvarbu, keletą ar keliolika metų gyvenantiems svetur. Bendrauti ir kitais pasidomėti reikia taip pat ir tiems, kurie per visą gyvenimą taip ir niekur nėra išvykę.

Mūsų lietuviškumas neturi prarasti ryšį su aktualia nūdiena. Bendradarbiaukime, ieškodami savęs, savo (kultūrinės, kalbinės ir kitokios) tapatybės patvirtinimo kiekviename lietuvyje. Atraskime naujus kelius, kuriais galime eiti… Visi kartu, bendrai. Tam nereikia tūkstančių ar milijonų. Tereikia noro ir bent jau mažos ugnelės, galbūt kibirkštėlės, dalelės kažko tokio, ką mes ypatingo tikrai visi – kažkieno praminti Baltijos šalių italais - turime.

Jei kartais mums sunku suprasti gimtakalbius, svetur gyvenančius tautiečius, vadinasi, mes kažkuo skiriamės. Ir nejučiomis nutolome, suvetimėjome.

Neleiskime būti gairinami atšiaurių globalizacijos vėjų. 

(c) Pasaulio lietuvis (2006  m. balandis) http://www.punskas.pl/plietuvis/turinys.html

Rodyk draugams

Už studentų praktikas turi būti mokama? (darbdaviams)?

Švietimo ir mokslo ministerija studentų praktiką turėtų pirkti, kaip perka studijas universitetuose, nes darbdaviai gyvena ne iš praktikų organizavo, bet iš naudos, kurią jiems duoda darbuotojai, -  teigė Pramonininkų konfederacijos viceprezidentas

Keistas pareiškimas
Analogiškas pasisakymas Vokietijos viešuomenėje būtų nesuprantamas: 

“kaip tai, darbdavys gauna vidurinį plius kone baigtą universitetinį išsilavinimą darbuotoją, ir mano, kad kad jis daro didžiulę paslaugą švietimo sektoriui bei teikia neįkainojamas “investicijas”, kurios dar turėtų būti finansuojamos iš kito asmens kišenės?” - pasakytų ne vienas Senosios Europos gyventojas.

Na gal ministerija studentų praktiką turėtų “pirkti” tuose sektoriuose, kur darbuotojų - kelis kartus daugiau ne jų realioji paklausa, ir verslo bendruomenė daro didelę paslaugą, mažindama bedarbių statistiką.

Bet juk Lietuvoje DABAR trūksta žmogiškojo kapitalo… Ir ypač brangaus. Jaunimo, kuris būtų išsilavinęs ir kvalifikuotas.

Vokietijoje stebimasi, jei moksleivis ryžtąsi siekti brandos atestato - “kam to reikia?“  Juk po pagrindininės mokyklos baigimo profesinio mokymo išsilavinimas yra visiškai pakankamas tvirtiems ateities pamatams sukurti - idealiu atveju (po 3 m. mokymosi profesinėje mokykloje) galima tikėtis iki kelių tūkstančių eurų kas mėnesį.

Kas ir į ką investuoja

Neįtikėtina, bet Reino krašte (taip pat ir Bavarijoje, Švabijoje ar Saksonijoje bei kitur) darbdavys pradeda investuoti į mokinukus. Tiksliau - nepilnamečius moksleivius, kurie atlieka vadinamąją Ausbildung'o praktiką, 3-4 dienas dirbdami įmonėje ir 1-2 dienas mokydamiesi teroinių žinių profesiniame centre (mokykloje).

Galima pamanyti, kad pagrindinę mokyklą baigę moksleiviai, pretenduojantys gauti praktikos vietą ir baigti profesinį mokymą yra WunderKindai, jei verslininkai praktikuoja tokią išsilavinimo sistemą, kai kone visa finansavimo našta užkraunama ant darbdavio pečių.

Neįtikėtina VFR yra ir tai, kad tie vad. “Azubi” (liet. - prof. m. moksleiviai) kas menėsį gauna nuo 300 iki 800 eurų. Ir taip tęsiasi 2-3 metus. Už aukštos (?) kvalifikacijos darbą… (jei tai apskritai galima pavadinti darbu, o ne mokymusi-mokymu-įgudimų lavinimu).

Kas studijuoja VFR universitetuose

Kyla klausimas - o kas tada siekia brandos atestato? Kodėl visgi nemažai vokiečių mokosi universitete? Geras klausimas. Juk visi suvokia, kad jau vien baigdami gimnaziją, jie “investavo” į save 3 (pabrėžiu, net 3) metus… Ir dar kokius 5-7 metus (geriausiu atveju) lankys auditorijas ir bibliotekas. Kai tuo tarpu jų bendraamžiai, baigę prof. mokyklas, jau turi profesiją, diplomą, galbūt nuolatinį darbą ir stabilias, reguliarias pajamas.

Baigus universitetą, dėl darbo vietos NIEKUR nesi užtikrintas - tą suvokia ir ekonomistas, ir politologas, ir filologas… Juk gaunamas išsilavinimas yra universitetinis. Tiesą sakant - platus, tikrai GILUS, bet nebūtinai specializacinis, kad pvz., galėtum, pvz., baigęs inžineriją, stoti kad ir prie staklių.

Dalis vokiečių absolventų taip ir neranda darbo pagal savo įgytą specialybę. Todėl, tik todėl dabar Vokietijoje yra 5 mln. bedarbių. Visi nori iš pat pradžių gauti maksimumą. Ir netgi ne bet kur, o ten, kur svajoja, ką mokėsi ir ką baigė.

Gaila, bet ir čia, ir ten iki šiol nesuvokiama, kad aukštosiose mokyklose įgyjamas yra

i š s i l a v i n i m a s

ne profesija, ne meistriškumo kvalifikacija ar gaunamas didmeistrio atskyris.

Kam reikia universitetinio išsilavinimo? Sudėtingas klausimas…  Gal dėl diplomo ar dėl prestižo. Kai kam studijos tampa asmenybės mokykla, saviugdos procesu,  dar kitam - žvalgybomis po mokslo ir tyrimų pasaulį. Šaip, nes įdomu.

Dėl Dualiosios sistemos
Dualioji profesinio rengimo sistema, kuomet gaunama teorinių pagrindų bei įgyjama daugiau praktikos tiesiogiai pačioje įmonėje, Vokietijoje yra laikomas vienas sėkmės ekonomikoje garantų. Tokio profesinio rengimo vietos kuriamos… Jei mažinamos, susilaukia aštrių profsąjungų vertinimų. Reikalaujama, kad   v i s i e m s  moksleiviams, baigiantiems pagrindinę ar vidurinę mkyklą ir norintiems įgyti tokį profesinį išsilavinimą, būtų sukurtos atitinkamos mokymo vietos.

Kodėl susiklostė būtent tokie santykiai
Turint omenyje socialinių sluoksnių struktūrą ir profsąjungų   į t a k ą  politikoje ir netgi versle, makroeokonomikoje, išsilavinimo investicijų klausimas vienareikšmiškai perkeliamas ant darbdavio pečių.

Žinoma, vienpusis žaidimas į vienus vartus dar niekur nedavė abi puses tenkinančio rezultato. Bet atkreipti dėmesį į kitų šalių praktiką reikia. Vien dėl to, kad priverstų susimąstyti, kas ir ką turėtų bei galėtų remti. Kodėl ir kaip galėtų…

Rodyk draugams

Pabuvus Išeivijoje

Gyvename Tautų kraustymosi epochoje: tokių migracijos mastų, kokie ryškūs tiek visame pasaulyje, tiek ir mūsų Europoje, istorija nematė. Kai kurie LR URM pareigūnai mumyse atranda migracijos “geną”, etnologai įžvelgia Vyčio ženklo pažymėtos tautos energingumą bei aktyvumą, nesvarbu kuo ir kur judėtume: ar ant balno - Juodosios jūros link, ar autobanais bei serpantinais– skersai išilgai važinėdami po visą Europą, neišsitekdami joje ir netgi pasiekdami kontinento paribių valstybes.

Apsistojame Europos valstybių sostinėse, studijuojame Sor-Bonos, Romos, Kopenhagos universitetuose, siekiame karjeros Londono Sityje, dirbame Dubline ir jo priemiesčiuose. Paliekame Lietuvą, vildamiesi visada į ją grįžti, bet praeina metai, kiti – ir žiūrėk, idėjos taip ir lieka idėjomis.

Gerai nors tai, kad buriamasi į bendruomenes ir taip bandoma išsilaikyti ir kitus palaikyti. O pagalbos tikrai reikia- pradedant nuo gyvenamosios vietos, darbo paieškos, registracijos Užsieniečių tarnybose ir baigiant “aukštesniaisiais” poreikiais- pvz., lietuviška kultūra.

Gerai, jei ten, kur gyvename, lietuviškumo tradicijos turi gilias šaknis- Lietuvybės centrus, bendruomenės namus, netgi atskiras parapijas.

Istoriniai emigracijos srautai sąlygojo sąmoningą lietuvių telkimąsi, tik taip galint išlikti ir kuriant savipagalbos organizacijas, kadangi buvo visai kita politinė, ekonominė situacija nei dabar. Šiandien esame laisvesni ir labiau išsilavinę, tad labiau pasitikime savo jėgomis, bandydami “prasimušti” patys, vieni. Be kitų pagalbos.

Tačiau tas “vienui vieni” principas gal ir naudingas asmenybės lygmeniu, skatinant pasitikėjimo savimi ir atsakomybės už save į(si)tvirtinimą, bet Tautos kaip organizacijos lygmeniu galima pastebėti nemažai dalykų, kuriuose mes pralošiame. Ir netgi kai ką prarandame. Arba nespėjame su laiko tėkme.

Deja, bet dabar ne visur rasi lietuvių (bendrijų). Lietuviams nėra būdingas organizacijos kūrimas, ginant savo interesus ir tenkinant individualius poreikius, neretai sutampančius su tūkstančių dar tokių kaip mes. Lietuvis visada buvo pats sau vadas ir pats sau organizacija. Mokėjome “susiorganizuoti” ir susiveikti visa, ko mums reikia, patys. Pasirūpinti savimi ir apsiginti. Su kitais vienijomės tik išorinės grėsmės spaudžiami arba esant kitokiam (egzistenciniam) pavojui.

Nors ir būdami kitur, esant susitelkimui bei vienybei, galime pasiekti daug: turėti keletą Tautos atstovų Seime, derėtis dėl tarptautinių reisų su oro linijų bendrovėmis dėl reikalingų reisų, prašyti vietos savivaldos institucijų užsienyje, kad gautume patalpas lietuviškoms savaitgalinėms mokykloms. Pasižiūrėkime aplinkui – ką daro kitų tautų diaspora- lenkai, rusai, italai, graikai, turkai. Kultūros centrai, leidiniai, lobistinė veikla, organizuotumas, atspindžiai vietinėje žiniasklaidoje ir netgi refleksija savivaldos institucijose pavydėtina.

Mes kol kas neišnaudojame esamų galimybių. Turime mums simpatizuojančių ES valstybių parlamentarų, ištisų jų grupių (!). Lietuvoje palaikome glaudžius verslo ryšius su tūkstančiais įmonių. Mūsų šimtais Egzode gyvenančių sportininkų bei menininkų žavisi ir apie juos rašo užsienio žiniasklaida. Tačiau mes neskubame pasidomėti kitais, telktis, kurti. Galų gale- vienytis.

Taip mes tolstame nuo Lietuvos – mūsų etninės bazės, kuri pasak G. Beresnevičiaus, magiškai mus gelbėjo, gaivino, saugojo mus nuo asimiliacijos, kadangi mes visada į ją grįždavome (po karo žygių bei ilgalaikių klaidžiojimų). O kitos tautos (frankai, gotai, alanai) – išnyko. Kai kurios- be jokių pėdsakų.

Šiuo metu mes nesąmoningai tolstame vieni nuo kitų. Vengiame ryšių su Lietuv(i)a(is) lyg nuo kažko saugodamiesi ir pasąmoningai giname tai, ką gavome ir turime “daugiau” nei kiti, kalbamės su svetur gimusiais mūsų pačių (!) vaikais tik angliškai (arba vokiškai, itališkai), skrendame atostogauti mieliau į kokius nors kalnus, Romą ar Paryžių, o ne į savo gimtinę, gaiviname jaunatvišką lietuviškumą bei jo tradicijas Užatlantėje (http://www.kongresas.org), nors galėtume, pasitaikius gerai progai, lėkti TEN, kur galėtume girdėti šiuolaikiškai (pasak kai kurių bendrapiliečių- bet “labai greitai”) kalbančius tautiečius, kurių kartais neįmanoma suprasti.

Turime suprasti, kad atgimti (ir pasisemti tikro lietuviškumo) galime tik Lietuvoje – t.y. iš mūsų amžininkų, gyvenančių TEN ir DABAR, esančių mūsų etninėje Tėvynėje.

Nereikėtų vengti Lietuvos. Esant bet kokiai galimybei - reiktų pabūti joje (trumpai) ar pasisvečiuoti. Palaikyti ryšius su kitais… tiek mums patiems, tiek mūsų organizaciniams vienetams.

Jei vis dėlto Lietuva lieka nepasiekiama, tada turime stiprinti ryšius su esančiais TEN, galų gale – su atvykstančiais iš TEN, galinčiais atnaujinti tikrojo ir “modernaus” lietuviškumo paveldą ir neleisti asimiliuotis mums patiems, jau keletą ar keliolika metų gyvenantiems svetur.

 Jei į senąsias Lietuvių bendruomenes neįsitraukia “naujieji lietuviai”, tai yra akivaizdus ženklas, kad lietuviškumas praranda ryšį su aktualia nūdiena. Nes bendraujame paprastai su kitais tik tada, kai ieškome savo (kultūrinės, kalbinės ir kitokios) tapatybės patvirtinimo, artumo jausmo.

Jei nenorime tapatintis su gimtakalbiais, svetur gyvenančiais tautiečiais, vadinasi, mes kažkuo skiriamės. Ir netgi labai. Arba nejučiomis nutolome, suvetimėjome…

O atstumas (įvairiomis prasmėmis) nutautėjimą tiktai katalizuoja. Taip atsiranda lietuviai, pusiau lietuviai ir “lietuviai”. Nors visąlaik buvome vien(ing)a Tauta.

 (c) foto - Bernardinai.lt

Rodyk draugams

“Nesąžiningi užsakovai gali sužlugdyti bet kokią įmonę”

VŽ, Nr. 201, 2005 10 31

Rodyk draugams