BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

URM klanai bado akis

1. Ambasadorius gali išsikviesti meilužę ir ją įtaisyti konsulate

2. Į Prezidentūrą atvykęs diplomatas ima verkšlenti, jog neturės iš ko išlaikyti savo moters.

3. Lietuva (per savo ambasadą ir VVKT) smaugia savo mokslininkų produktą

4. Visi su Valioniu (Varšuvoje) dirbę diplomatai tapo ambasadoriais.

5. Kultūros ir ūkio atašė nesiskaito su ambasadoriais, į kitus diplomatus žvelgia iš aukšto.

6. Ūkio ministerija siunčia į užsienį atašė, kur nori ir ką nori.

7. Mūsų lyderiai net Estijos ir Latvijos eurokomisarų balsų nesugebėjo užsitikrinti.

8. URM sekretorius Prezidentūroje skundėsi, kad jo žinyba jau veikia pogrindyje.

9. Kodėl mūsų ambasadorių meilės reikalai turi tapti našta valstybei?

Valstybė, kuri galėjo būti, bet nėra (13)

Rimvydas Valatka
2006-05-22

Valstybė, kuri galėjo būti, bet nenorėjo.

Galima piktintis šia V.Landsbergio fraze, bet ar kartais neatrodo, kad Lietuva ir dabar yra ne todėl, kad ji nori būti, o todėl, kad jai dar leidžiama.

Lietuva gauna smūgį į paširdžius dėl euro. Ką tą dieną veikia jos Vyriausybės vadovas? Šildosi Graikijos saulėje.

Taip, nieko nepakeistų tai, jei premjeras sėdėtų ne po palme, o Gedimino pr. 11, savo kabinete. Bet, po velnių, valstybė mes ar ne?

Premjero atostogos tokiu metu, kai žlunga didžiausias Vyriausybės deklaruotas tikslas, nepateisinamos. Atostogos šaukte šaukia: premjerui dzin ir tikslas, ir valstybė.

Dzin kvadratu, nes juk ir Vyriausybės likimas – ant plauko.

Kitoje valstybėje jau fakto, jog didžiausia valdžios partija yra teisėsaugos įtariama gaunanti paramą iš Rusijos specialiųjų tarnybų, pakaktų, kad premjeras skubiai nutrauktų atostogas.

Kam Lietuvai toks premjeras, kuris tokiu metu tik savo ponios mintį, jog „jūra yra pilna vandens, o gal ir žuvų“, tesugeba išspausti?

Jau metai vyksta derybos dėl „Mažeikių naftos“. Bet ambasadoriai prezidentui metiniame susitikime skundžiasi, jog jų niekas neinformuoja nei apie derybas, nei apie tai, kokių tikslų jose siekia valstybė.

Ambasadorių Rusijoje klausinėja, o jis nežino, kaip elgtis, nes Vyriausybė įsitikinusi, kad „Mažeikių nafta“ – ne jos įgaliotojo ministro reikalas.

O dėl euro buvo kitaip? Tik likus porai savaičių iki nepalankaus Lietuvai Briuselio verdikto į euro problemos sprendimą buvo įtraukti ambasadoriai. O juk tai – ne tik ambasadorių reikalas.

Ar mūsų vadai visų 25 ES šalių vadovų akivaizdoje yra pareiškę, kad 0,02 proc. didesnė nei gali būti infliacija yra ne priežastis užtrenkti Lietuvai duris į euro zoną, o tik priežastis pasityčioti iš Lietuvos?

Aiškiai priminusi, kad Vokietija ir Prancūzija atvirai tyčiojosi iš Mastrichto kriterijų, Lietuva būtų laimėjusi. Jei ne eurą, tai bent kitų naujųjų ES šalių paramą.

Mūsų lyderiai net Estijos ir Latvijos eurokomisarų balsų nesugebėjo užsitikrinti.

Nusigyventa iki to, jog Užsienio reikalų ministerijos sekretorius ambasadorių susitikimo metu Prezidentūroje skundėsi, kad jo žinyba jau veikia beveik pogrindyje.

Diplomatai sau, Darbo partijos turimos ministerijos – sau. Ūkio ministerija siunčia į užsienį atašė, kur nori ir ką nori.

Tą patį daro Kultūros ministerija. Mūsų kultūros ir ūkio atašė nesiskaito su ambasadoriais, į kitus diplomatus žvelgia iš aukšto.

Būtina pabrėžti: taip teigė ne koks žurnalistas, o Užsienio reikalų ministerijos aukštas pareigūnas.

Ar tai – valstybės požymis? Kas tokiai netvarkai turėjo užkirsti kelią? Ar tai ne užsienio reikalų ministro pareiga?

A.Valionis nieko apie tai nėra kalbėjęs.

Užtat per pusšeštų vadovavimo ministerijai metų visi su juo ambasadoje Varšuvoje dirbę diplomatai tapo ambasadoriais. Klanai diplomatijoje bado akis.

Ar tai – valstybės požymis, kai į Prezidentūrą atvykęs diplomatas ima verkšlenti, jog jei prezidentas jo nepaskirs ambasadoriumi ar bent ministru patarėju, jis neturės iš ko išlaikyti savo moters?

Neįtikėtina? O įtikėtina tai, kad ambasadorius Ispanijoje į šią šalį gali išsikviesti meilužę iš su diplomatija nesusijusios buvusios savo darbovietės ir įtaisyti ją konsulate Valensijoje?

Neįtikėtina, bet ir verkšlenęs diplomatas – jau ministras patarėjas Rumunijoje. Netrukus turėtų tapti ir ambasadoriumi.

Taip, meilė yra gražiausias dalykas pasaulyje. Bet kodėl mūsų ambasadorių meilės reikalai turi tapti našta valstybei?

Kam kartais dirba Lietuvos ambasada JAV? Po farmacijos bendrovės „Amgen“ atstovų apsilankymo joje mūsų Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba kyla į karą su Lietuvos biotechnologijų bendrove, gaminančia tokį pat, tik pigesnį onkologinį vaistą, kaip „Amgen“?

Lietuvos valstybė pati smaugia savo mokslininkų produktą.

Dešimtys mokslininkų dėl to gali likti be darbo, turėsime pirkti 40 proc. brangesnius „Amgen“ vaistus. Kuri kita Europos valstybė leistų šitaip save žeminti?

Tačiau ką tauta sužinojo apie ambasadorių metinį susitikimą? Spaudos pranešimai skelbė idilę. Prezidentas supažindino ambasadorius su nauja vizija – kurti didelę mažą valstybę.

Kursime didelę valstybę? Su verkiančiais dėl posto ambasadoriais? Su paralelinėmis Kėdainių kniaziaus bajorų ambasadomis? Su tokiais galima tik sugriauti valstybę.

Gal teisėsauga, pagaliau išdrįsusi į Darbo partiją pažvelgti atviromis akimis, sustabdys valstybės griovimą?

(c) http://www.lrytas.lt, 2006 gegužės mėn.

2006-07-18

Ar prezidentas V.Adamkus, iš šalies politikų ir
partijų nuolat garsiai reikalaujantis laikytis moralės normų,
skaidrumo, sąžiningumo ir kitų panašių principų, pats elgiasi taip,
kaip kalba?

Tokius klausimus šalies žmonių moraliniu
autoritetu dažnai laikomam prezidentui pateikti nėra įprasta. Tokius
klausimus iki šiol dažniausiai užduodavo tik patys iki ausų purve
išsimurdę ir V.Adamkaus žodiniu ar kitokiu pasmerkimu nepatenkinti
veikėjai.

Bet pastaruoju metu V.Adamkaus veiksmai verčia
klausti ne tik to, ar jis pats sau taiko viešai deklaruojamus moralios
politikos principus, bet ir to, ar nepamiršo pareigos rūpintis
pirmiausia valstybės interesais.

Prieš kelias dienas pasirodė daug ką apstulbinę
pranešimai, kad vieną Turniškių skandalo herojų, buvusį V.Adamkaus
patarėją užsienio politikos klausimais E.Bagdoną siūloma skirti į
svarbiausią šalies diplomatijos postą – ambasadoriumi JAV.

Atrodytų, kad būtent moralios politikos principus
deklaruojantis prezidentas turėtų būti tas saugiklis, kuris primintų,
jog biografijos dėmės ir toks postas – nesuderinami.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK)
išvados, kad E.Bagdonas šios etikos nepažeidė, – čia niekuo dėtos. Juk
VTEK pateikė tik teisinį išteisinimą, o prezidentas visur pabrėžia, kad
Lietuvos politikoje įprastas tapęs vadovavimasis vien teisiniais
kriterijais – ydingas.

Juo labiau kad E.Bagdono ir dėl tos pačios
priežasties su juo atsistatydinusio kito prezidento patarėjo R.Muraškos
kaltę įžvelgė speciali Seimo komisija.

Be to, patarėjas E.Bagdonas jau anksčiau
išgarsėjo viešųjų ir privačių interesų painiojimu. 2004 metų rudenį jis
į valstybinę delegaciją, vykstančią į Romą, buvo įtraukęs savo tuomet
16 metų dukterį, kuriai Italijos sostinėje reikėjo susitvarkyti
asmeninius reikalus.

Tačiau prezidentui tokia jo buvusio patarėjo
reputacija neatrodo sutepta. Netgi atvirkščiai. Ne tik diplomatų, bet
ir politikų sluoksniuose niekam nėra paslaptis, kad V.Adamkus yra ne
tik E.Bagdono skyrimo ambasadoriumi JAV iniciatorius.

Būtent prezidentas bent jau iki šiol dėjo
pastangas, kad E.Bagdono svajonės ambasadoriauti Vašingtone
nesužlugdytų jokie netikėtumai. Jokių abejonių ir prieštaravimų
valstybės vadovas nenorėjo net girdėti.

Galbūt todėl kai kurie diplomatai pastaruoju metu
privačiai net ėmė klausti, ar atsistatydinusio užsienio reikalų
ministro A.Valionio nepritarimas E.Bagdono kandidatūrai į ambasadorius
JAV negalėjo lemti ypač keisto jo paties karjeros posūkio.

A.Valionį, kaip politiką ar net užsienio reikalų
ministrą, galima vertinti įvairiai. Bet savo kompetenciją diplomatijos
srityje ir ryžtą kovoti dėl Lietuvos interesų jis įrodė ne kartą. Tad
valstybė, kurioje tokią patirtį kaip A.Valionis sukaupęs diplomatas
siūlomas skirti ambasadoriumi Portugalijoje, atrodo mažų mažiausiai
keista.

Gal Lietuvoje per daug ne tik sumanių, kūrybingų, patyrusių, bet ir pasaulio galingiesiems pažįstamų diplomatų?

Elementari logika sufleruoja, kad būtent
A.Valionis – deramas kandidatas vadovauti ambasadai Vašingtone. Ten jam
net prisistatinėti nereikėtų. Nekalbant jau apie unikalias galimybes
valstybės naudai pasinaudoti per penkerius metus įgytomis asmeninėmis
pažintimis.

Lietuva tikrai nėra ta valstybė, kurioje
kandidatui į svarbų diplomatinį postą užtenka valstybės vadovo favorito
statuso. O juk E.Bagdono kompetencija diplomatijos srityje kelia
abejonių net jo kolegoms.

Tiesa, nors V.Adamkus pats nepastebėjo nei
E.Bagdono biografijos dėmių, nei to, kad jis neturi kompetencijos eiti
šias pareigas, tai valstybės vadovui dar gali priminti Seimas.

Užsienio reikalų komitetas dar svarstys E.Bagdono
kandidatūrą. Aišku, kad dabartinėje sudėtingoje politinėje situacijoje
niekas nenori konfliktų su prezidentu, bet šio komiteto nariams derėtų
pamąstyti apie tai, kaip, pritarę E.Bagdono siuntimui į JAV, vėliau
atrodys jie patys.

Mat šie politikai, būdami nuoseklūs, neturėtų
pritarti Seimo laikinosios komisijos, tyrusios Turniškių skandalo
aplinkybes, išvadoms.

Be to, bent socialdemokratus turėtų įžeisti
V.Adamkaus taikomi dvejopi standartai. Keistai atrodo, kai šalies
vadovas jų partijos kolegą J.Bernatonį atsisako skirti net
ambasadoriumi Estijoje, o ne mažiau prieštaringos reputacijos šleifą
turintį savo favoritą E.Bagdoną bando įtaisyti ambasadoriumi
svarbiausioje Lietuvai valstybėje.

Dvejopus standartus V.Adamkus aiškiai
demonstruoja jau ne pirmą kartą. Ypač tai buvo pastebima formuojant
naująją G.Kirkilo Vyriausybę.

Visi žino, kad bet kuriam Darbo partijos atstovui
durys į Vyriausybę V.Adamkaus buvo griežtai užtrenktos. Net ir tiems,
kurie bent jau pastaruoju metu nesuteikė progos abejoti jų reputacija.
Bet ilgo skandalų šleifo savo darbo srityje lydimas buvęs Darbo
partijos veikėjas R.Turčinskas prezidentui jokių abejonių nesukėlė.

Kodėl? Ar tik todėl, kad šis politikas spėjo
laiku pabėgti iš skęstančios Darbo partijos? Ar dėl to R.Turčinskas,
nekalbant jau apie minėtus skandalus, yra mažiau atsakingas už Darbo
partijos nuodėmes? Juk teisėsauga dabar tiria tikrai ne periodą po šios
partijos skilimo.

Tokių pavyzdžių – ne vienas. Tiek dėl politikų reputacijos. Tiek dėl jų kompetencijos.

Štai gražiai ir teisingai kalbėti mėgstančiam
prezidentui jokie principai nesutrukdė laikinuoju premjeru skirti, o
vėliau ir nuolatiniu siūlyti Z.Balčytį. Kam jau kam, bet V.Adamkui
tikrai buvo žinoma, kad būtent šis politikas sužlugdė prioritetiniu
valstybės projektu bent jau viešai laikytą euro įvedimą.

Todėl prezidentui, jei jis nori išlaikyti moralinį autoritetą, viešai deklaruojamus principus vertėtų taikyti ir sau.

http://www.lrytas.lt/?data=20060718&id=nuo18_aa060718&view=2

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. Anonimas:

    Zmogus svajoja buti dviese, o valstybe svajoja buti viena

Rašyti komentarą

Privaloteprisijungti, kad galėtumėte parašyti komentarą.