Šveicaro studento patirtis Lietuvoje
1. Studentas iš Šveicarijos atliko praktiką Lietuvos Vyriausybėje bei studijavo universitete temokėdamas vokiečių (anglų) k. Mat kursai Lietuvoje buvo dėstomi anglų k.
2. Mainų programos bei tarptautiniai ryšiai tarp Lietuvos bei Šveicarijos universitetų įgalina studijas egzotiškose valstybės (kaip LIETUVA ir kitur).
“Ich heisse Genie und ich suche meine Flasche.” Wer die Sprache nicht kann, benutzt zum Reden Hände und Füsse.
Bild: key, 16.10.2006 19:55
Kas nemoka kalbos, tas bendravimui naudoja rankas bei kojas.
Trompete auf Litauisch?
Thomas Steiner, Jusstudent an der Uni Luzern, entschied sich für die litauische Hauptstadt Vilnius, wo sich eine Partneruni von Luzern befindet. Litauisch sprach er kaum - das war auch nicht nötig, denn seine Vorlesungen wurden in Englisch gehalten.
Allerdings waren diese Vorlesungen speziell auf Erasmus-Studenten zugeschnitten und wurden fast ausschliesslich von diesen besucht - wer den Kontakt mit den einheimischen Studenten suchte, musste sich aus der Studierstube wagen. «Ich spielte in einer Jazz-Bigband an der Uni. Bald wurde ich von Musikern aus der Stadt angefragt, ob ich mit ihnen spielen wollte.»
Fliessend Ltauisch lernte Thomas Steiner dennoch nicht in dem Erasmus-Semester, was notgedrungen zu Kreativschüben mit Ganzkörpereinsatz führte.
«Meinen Wäscheständer kaufte ich mit meinen paar Brocken Litauisch und dem Einsatz von Händen und Füssen.»
Thomas Steiners Karriere-Boost kam postwendend: Gleich nach dem Semester an der Universität Vilnius bewarb sich der Student um ein Praktikum beim Rechtsdienst der litauischen Regierung.
«Ich fragte einen meiner litauischen Professoren an».
(c) Luzia Mattmann, http://www.zisch.ch/
Ambicingi lietuviškos muzikos flagmanai bei eksportuotojai žengia į Vokietiją
Auf Landesticket in die weite Welt
Was machen Musikexportbüros? Länderabende natürlich, die
den universellen Spirit des Pop zerlegen und territorial umzäunen.
Dennoch ist ihre Unterstützung auf der Popkomm willkommen, schon wegen
der Reisekosten für Musiker
VON JAN KEDVES
Man hat fast schon wehende Nationalflaggen vor Augen. Beim Blick ins
Programmheft des heute beginnenden Popkomm-Festivals (siehe auch Seite
16), das in vier Nächten 400 Acts aus 26 Ländern auffahren wird, sind
sie kaum zu übersehen: die Länderabende. “Sounds from Spain”, “Neue
Holländische Welle, “Canadacoustics”, “Norwegian Night”. So häufig
sonst betont wird, Musik, vor allem Popmusik, habe die Kraft, Grenzen
einzureißen - hier bekommt man den Eindruck, die Fußball-WM habe nie
aufgehört und werde nun mit musikalischen Muskelspielen fortgeführt.
Anzeige
Länderabende wie diese erklären sich rasch, achtet man auf die
kleinen Logos der Veranstalter: Hinter ihnen steht meist ein Sponsor in
Form eines nationalen Musikexportbüros. Sie unterstützen Künstler
nationaler Labels mit Promotion im Ausland sowie mit
Reisekostenzuschüssen. Blaupause für diese Institutionen, die meist zur
Hälfte von öffentlicher Hand und von Wirtschaftsverbänden getragen
werden, ist das Bureau Export de la Musique Française. Seit dessen
Gründung 1993 haben sich die Verkaufszahlen französischer Musik im
Ausland verzehnfacht. Kein Wunder, dass mittlerweile überall ähnliche
Organisationen ins Leben gerufen werden.
Jüngstes Beispiel: Litauen. Im letzten Jahr konnte Litauen einen
Anstieg seiner Exporte um 30 Prozent verbuchen, nun soll das
Musikgeschäft angekurbelt werden - zum Beispiel mit dem Auftritt der
litauisch rappenden Hiphop-Truppe G&G Sindikatas beim Popkomm City
Jam am Freitag. “Wir haben den Ehrgeiz, mit litauischer Musik im
europäischen Markt Fuß zu fassen”, erklärt Daiva Parulskiene, Leiterin
des vor zwei Monaten in Vilnius gegründeten Litauischen
Musikexportbüros. “Warum nicht mit Hiphop?”
Auch wenn territoriale Eingrenzungen von Musik im Zeitalter von
MySpace längst nicht mehr einleuchten: Popkomm-Manager Dirk Schade, der
sich in diesem Jahr durch 2.300 Bewerbungs-CDs gehört hat, kommt dem
Wunsch nach Länderabenden gerne nach. Bei diesem durchaus heiklen
Aufeinandertreffen kuratorischer und ökonomischer Interessen behält er
allerdings das letzte Wort. “Länderabende müssen letztlich immer eine
Zusammensetzung musikalischer Farben sein, die auch zusammenpassen.”
Bei Veranstaltungen wie dem Südafrika-Tag am Donnerstag im Duncker,
bei dem vier Bands das Rock-Spektrum von Emo bis Nu Metal abdecken,
kann das gelingen. Ebenso bei Brasilien, das gleich mehrere Sektionen
anbietet: “Brasil Plural”, “Brasil Global” und “Brasil Digital”. Doch
bei einem Event wie “Denmark @ Popkomm 2006″, bei dem - unterstützt von
Music Export Denmark - heute Abend neben Rockabilly-Acts und
Singer/Songwritern auch die Juxpopper Junior Senior auf der Bühne
stehen werden, scheint die Mischung dann doch etwas arg bunt.
Dabei muss die Arbeit eines Musikexportbüros gar nicht zu derart
unilateralen Veranstaltungen führen. Clone beispielsweise, ein
angesehenes House-Label aus Amsterdam, konnte sich für seine Labelnacht
am Freitag im 103, bei der sowohl holländische als auch deutsche
Künstler auftreten, die Unterstützung von Buma Cultuur, dem
holländischen Musikexportbüro, sichern - obwohl die Party zeitgleich
zur weit offensiver als nationale Veranstaltung gelabelten “Neue
Holländische Welle”-Nacht in der Kulturbrauerei stattfindet.
“Wir haben die Erfahrung gemacht, dass man einen Länderabend nicht
wirklich braucht, um Musik erfolgreich zu promoten”, sagt denn auch
Daniel Winkel vom Berliner Bureau Export de la Musique Française. Er
hält in diesem Jahr den Überblick über insgesamt sechzehn französische
Showcases auf der Popkomm - von der Chansoniere Brisa Roché bis zu den
Electro-Hipstern des Pariser Labels Ed Banger. All diese Künstler auf
“zielgruppenaffine Venues” zu verteilen, bedeutet zwar mehr Aufwand.
Doch Winkel ist der Überzeugung, dass es in Berlin, wo das Publikum
“sehr anspruchsvoll” sei, keinen Sinn mache, völlig verschiedene Bands
auf Teufel komm raus an einem Ort zusammenzubringen.
Der universelle Spirit des Popkomm-Festivals, er weht dann doch am
stärksten bei den Konzerten, für die verschiedene Labels von sich aus
über Ländergrenzen hinweg gemeinsame Sache machen - wie etwa beim
morgigen Double Feature des Hamburger Labels Ladomat und des Pariser
Labels F-Com, oder bei der heutigen Handreichung zwischen Monika
Enterprise (Berlin), CCO (Berlin/Manchester) und Domino (London). Dabei
geht es den drei Indietronica-Labels nicht nur darum, Kosten zu teilen.
“Wir kennen uns, wir verstehen uns, wir ziehen musikalisch an einem
Strang”, erklärt Gudrun Gut von Monika Enterprise. “Da macht eine
gemeinsame Veranstaltung Sinn - auch wenn wir eigentlich Konkurrenten
sind.”
taz Berlin lokal vom 20.9.2006, S. 25, 168 Z. (TAZ-Bericht), JAN KEDVES
Ekonomistė Kotryna Gailiūtė: “Mes tiesiog suteikiame informacijos, kad tiems žmonėms būtų lengviau”
Dėmesį patraukė įdomus įvairialypės patirties rinkinys, pavadintas “Lagaminą kraunu…” (anglija.lt/naujiena)
Autorė patraukliu stiliumi bei paprastai atskleidė ne vieno emigranto iš Lietuvos likimo vingius bei galų gale aprašė turtingą ir įspūdžių kupiną savo patirtį galingiausioje Europos valstybėje / VFR.
Autorė patraukliu stiliumi bei paprastai atskleidė ne vieno emigranto iš Lietuvos likimo vingius bei galų gale aprašė turtingą ir įspūdžių kupiną savo patirtį galingiausioje Europos valstybėje / VFR.
Norėtųsi palinkėti kūrybinės sėkmės ir… gal pavyks pritraukti į Langas.net redaktorių gretas?
Kas žino, bet kūrybingų, jaunatviškų ir intelektualių publicistų šiuo metu LABAI REIKIA. Gal tada pavyks užtikrinti ilgalaikį patirties perdavimą kitoms kartoms / juk tos pačios klaidos yra kartojamos ir kartojamos, nors tais pačiais keliais mina tūkstančiai lietuvių. Kad ir toje pačioje VOKIETJOJE.
K.Gailiūtė: emigrantams reikia, kad jais domėtųsi Lietuva
(59)
 |
K.Gailiūtė: “Tikrai daug žmonių važiuoja visiškai nieko nežinodami”.  V.Ščiavinskas |
2006-08-10 12:07
Emigracijos upės neužtvenksi, bet išvykstantiems galima padėti greičiau susiorientuoti naujoje erdvėje. Taip mano šiemet ekonomikos bakalauro studijas baigusi Kotryna Gailiūtė, parašiusi vadovą “Lagaminą kraunu” mūsų šalį paliekantiems lietuviams.
Naujoje knygoje ne tik pateikiama informacija apie vizas, darbą, būstą, mokesčius, transportą, kultūrą, maistą ir kt. gyventi į dvylika valstybių išvykstantiems žmonėms, bet ir surinktos šiuose kraštuose jau gyvenančių emigrantų istorijos.
“Lietuvoje trūko pinigų, negalėjom pragyvent, išvykom užsidirbt pinigų ir mokytis. <...> Ispanijos lietuviai kažkodėl vieni kitų bijo. Grįžti visam laikui turbūt neketinam niekada, o mėnesiui grįžčiau nors ir šią vasarą”, - tipišką emigranto istoriją pasakoja studentas, 3,5 metų gyvenantis Ispanijoje.
Knygos autorė vis dėlto teigia, jog palikti Lietuvą žmones paskatino milijonai priežasčių, o kiekviena papasakota istorija – skirtinga. Anot K.Gailiūtės, ne vienas emigrantas džiaugsmingai sutiko atsakyti į išsiųstus anketos klausimus. “Emigrantams tiesiog reikia, kad kažkas domėtųsi jais iš Lietuvos”, - interviu lrytas.lt kalbėjo ji.
- Pačioje knygos pradžioje pabrėžiama, kad nesiekiama paskatinti lietuvius išvykti. Tačiau ją perskaičius, pirmiausia šauna būtent tokia mintis.
- Ne, nemanau, kad skatina išvykti. Žmonės vis tiek važiuoja, todėl knyga atlieka pagalbinę funkciją, kad išvykstantieji būtų geriau informuoti, išvengtų bėdų, jaustų palaikymą iš Lietuvos, išvažiuotų iš šalies be pykčio.
Užuot sėdėję ir sakę: ne, jūs nevažiuokite, o jei važiuojate, rūpinkitės savimi patys,
mes tiesiog suteikiame informacijos, kad tiems žmonėms būtų lengviau.
Antra, surinkti žmonių pasakojimai gal net priešingai – neskatina, o leidžia žmonėms susimąstyti, ar iš tiesų verta išvažiuoti. Nes tie pasakojimai nėra apie emigrantus, kurie nuvažiavo, rado aukso kalnus ir tapo laimingiausiais pasaulyje princais. Tuose pasakojimuose atsispindi realybė: gali būti sunku, kilti įvairių problemų, gali jaustis svetimas. Tad tokias istorijas perskaitęs žmogus gali apskritai susimąstyti, ar jam verta išvykti.
- Tad knyga skirta, kaip Jūs pati rašote, neturistiniais tikslais vykstantiems į kitą šalį. Bet ar nereikėtų Lietuvai knygos, kuri kaip tik įrodinėtų, jog dera pasilikti?
- Tokia knyga būtų propagandinė, jeigu vienpusiškai įrodinėtume, kad niekur važiuoti nereikia. Išvažiuoti iš dalies naudinga, nes žmonės daug ko išmoksta, įgyja naujos patirties, išmoksta kalbų, pamato pasaulio. Tad yra ir geroji pusė.
Be to, tie, kurie čia nesusiranda darbo, gali jo susirasti kitur. Ir iš tikrųjų kartais randa geresnį gyvenimą.
Jeigu pradėtume įrodinėti, kad niekur važiuoti nereikia, manau, tokios knygos niekas paprasčiausiai neskaitytų ir sakytų, kad meluojama.
- Knygoje aprašytos 12 šalių, tačiau neatrodo, kad jos pasirinktos tik pagal tai, kur daugiausia išvyksta lietuviai. Kitaip kažin ar būtų pakliuvusi Japonija. Tad kokie buvo kriterijai?
- Atranka buvo laisva. Pirmiausia, vis dėlto pagal Statistikos departamento duomenis išsiaiškinome, kur Lietuvos gyventojai daugiausia išvažiuoja. Pagrindinės šalys buvo pasirinktos pagal tai.
Bet paskui, žiūrint toliau tą sąrašą, pasirodė, kad kai kurios Europos šalys viena į kitą panašios, todėl nusprendėme geriau pridėti keletą valstybių iš kitų kontinentų – Australiją, kažką iš Azijos ir t.t.
- O kiek pati valstybių esi apkeliavusi ir kokiais tikslais?
- Gal apie penkiolika – Vakarų Europą, kaimynines valstybes. Vieną vasarą esu gyvenusi Amerikoje, kur dirbau fizinį darbą, bet kartu daug keliavau, bendravau su žmonėmis. Dar dvejus metus gyvenau Vokietijoje – vienerius studijavau, o kitus atlikinėjau praktiką.
Ten, kur gyvenau ilgiau, pasisėmiau patirties, supratau, kokios informacijos labiausiai atvykėliui reikia.
- Tad ką atvykėliui iš Lietuvos labiausiai patartum įsikalti į galvą?
- Prieš išvykstant reiktų apskritai geriau pasirengti – susirinkti bendrą informaciją, bent žemėlapį pasižiūrėti, kur yra valstybė. Tikrai daug žmonių važiuoja visiškai nieko nežinodami.
Kitas dalykas – reiktų bent kiek mokėti tos valstybės kalbą ar bent jau angliškai truputį kalbėti. Nes ir knygoje žmonės dažniausiai prisipažįsta, kad atvykus į šalį pirmasis keblumas buvo kalba. Tuomet kyla labai didelis pavojus, kadangi tave gali lengvai apgauti, pasirašysi darbo sutartį nieko nesuprasdamas ir pan.
- Bet knyga nėra tik informacinė. Tai ir savotiška naujųjų emigrantų gyvenimo istorijų rinktinė. Kokias jų likimų tendencijas pastebėjote?
- Žmonės, kurie turi aukštesnį išsilavinimą, moka kalbas, dirba aukštesnės kvalifikacijos darbą, greičiau integruojasi, pradeda bendrauti su vietiniais žmonėmis, o ne tik su lietuviais, rusais ar lenkais. Jie labiau domisi tos šalies kultūra, pačia valstybe. Jie gal ir į Lietuvą blaiviau žiūri, t.y. jos nekeiksnoja, myli kaip savo tėvynę.
Mažiau kvalifikuotus darbus dirbantieji dažnai apie Lietuvą kalba su pykčiu, esą čia viskas blogai.
- O koks pagrindinis emigrantų akstinas išvykti, tik pinigai?
- Nežinau, kokie būtų rezultatai pagal statistiką, bet šitoje knygoje randame milijonus priežasčių: studentai išvyksta studijuoti, moterys išteka už užsieniečių, dalis, žinoma, iškeliauja dėl uždarbio, taip pat mokslininkai išvažiuoja, nes skundžiasi, jog čia nėra sąlygų dirbti.
Netgi galime sakyti, kad dalis žmonių tiesiog bėga nuo kažko ir nori pradėti naują gyvenimą. Yra tam tikras pabėgimo motyvas. Nors galų gale paaiškėja, kad niekur nuo savęs nepabėgsi.
- Emigraciją ginantieji sako, jog nėra čia ko verkti dėl išvykstančiųjų, nes jie sugrįš, kaip tai atsitiko Airijos atveju. Tačiau skaitant knygą susidaro įspūdis, kad daugelis neketina grįžti. Gal Lietuva iš tikro išsivaikšto?
- Taip, tai iš tikro problema. Negalima sakyti, kad viskas išsispręs savaime, esą padidės atlyginimai ir jie sugrįš.
Manau, savaime nieko nebus, reikia kažką daryti, valdžia turi imtis priemonių, apskritai reikia išlaikyti su emigrantais ryšį, suteikti galimybę išlaikyti lietuviškumą.
Tad reikalingi tam tikri veiksmai, kad parodytume, jog Lietuvai jų reikia, emigrantai laukiami sugrįžtantys.
Lietuvos valdžios pozicija dabar yra pasyvi: na, išvažiavo, pabėgo, išdavikai, ką darysi, trūksta darbo jėgos, ir tiek. Bet niekas nesako, jog tai vis tiek mūsų žmonės, mes džiaugiamės, kad jie išvažiavę ten dirba ar mokosi.
- O jūs knygoje surinkote daugiau sėkmės ar nesėkmės istorijų?
- Šioje knygoje bandėme parodyti, kad kiekvieno emigranto istorija nėra tobula sėkmė ar visiška tragedija, nors tokių, žinoma, pasitaiko.
Bet įdomiausia, kad nebuvo nė vienos pelenės istorijos, kurias dažnai aprašo spauda: vargšė mergaitė išvažiavo iš kaimo, nukeliavo į Italiją, susirado vyrą ir dabar viskas tobula. Tokių istorijų mūsų knygoje iš viso nėra, nes išvykę žmonės kažką atrado, bet kažką ir prarado.
Jie gal atranda geresnį gyvenimą, pamato pasaulį, susipažįsta su naujais žmonėmis, bet, kita vertus, juos kankina kitokios problemos – visuomet esi svetimas, kalbi su akcentu, sunku susidraugauti su vietiniais žmonėmis.
- Viena emigrantė knygoje prisipažįsta, jog laiminga iki galo nesijaučia nei svečioje šalyje, nei tėvynėje. Ar tai nėra daugeliui emigrantų būdinga savijauta?
- Šiuos žodžius pasakiusi emigrantė gyvena užsienyje jau penkiolika metų. Ji mano, kad žmonės iš pradžių to nejaučia, atrodo, pagyvensiu metus ir grįšiu.
Bet viskas vyksta palaipsniui: pradedi geriau uždirbti, nusiperki butą, susirandi draugus, gimsta vaikai ir staiga matai, kad gyveni kitoje šalyje penkiolika metų, o grįžęs į Lietuvą jautiesi nebesavas. Bet to iš anksto nesuvoki.
- Ar buvo sunku surinkti po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių istorijas?
- Siuntinėjome klausimynus į įvairias šalis ir prašėme emigrantus atsakyti. Aišku, kaip ir su kiekviena apklausa, jeigu išsiunti šimtą anketų, gerai kad bent keturiasdešimt sugrįžta. Tad mes tikrai išsiuntėme gerokai daugiau klausimynų, negu gavome atsakymų.
Bet tie žmonės, kurie atsakė, labai draugiškai reagavo, netgi siuntė nuotraukas savo šeimos, gulinčios kur nors po palmėmis ir pan. Taip pat į svečius kvietė, siūlė įvairią pagalbą.
Jiems tiesiog reikia, kad kažkas domėtųsi jais iš Lietuvos. Man atrodo, kad emigrantai mielai atsakinėjo, nes jiems patiko, kad kažkas domisi, kaip jiems sekasi.
- Ar pati neketinate emigruoti?
- Tikiuosi, kad ne. Dabar vyksiu į Vokietiją studijuoti ekonomikos magistratūros. Tačiau planuoju grįžti.
Kita vertus, kaip iš tų visų istorijų matosi, niekada negali iš anksto žinoti, nes viskas keičiasi gyvenime. Todėl nieko negaliu garantuoti, bet savo ateitį įsivaizduoju Lietuvoje.
(c) lrytas.lt 2006 rugpjūtis
Slauga namuose Vokietijoje per mėnesį atsieina 6 000 eurų
Jai 40 metų ir ji nekalba vokiškai. Kai Poniai M. reikia pagalbos, Edita visada čia pat, 24 h per parą. Lietuvė skalbia, eina į tualetą, valo ir žaidžia kartu su savo slaugintine, kai tik demencija tai leidžia. Editai atlyginimą moka močiutės sūnus - 1200 eurų ir tiesiai į rankas ir be jokių socialinių įmokų į slaugytojos draudimą.
Lietuvės paslaugos atsieina 5 kartus pigiau nei vokiečių, Vokietijoje Edita gauna 3 k. daugiau nei vidutinės pajamos Lietuvoje.”- rašo Vokietijos verslo dienraštis Financial Times Deutschland.
Illegal am Pflegebett
von Claus Hecking (Frankfurt)
Die Schwarzarbeit in der Altenbetreuung boomt, bei
ambulanten Diensten kriselt es dagegen. Sie dulden sogar illegale
Betreuer, um ihre Kundschaft nicht ganz zu verlieren.
Wann immer Frau M. Hilfe braucht, ist
Edita für sie da, 24 Stunden am Tag. Die 40-jährige Litauerin wäscht
die Frau M., geht mit ihr auf die Toilette, putzt und spielt mit ihr
“Mensch ärgere Dich nicht”, wenn es die Demenz der alten Dame zulässt.
Es ist ein stummes Spiel: Edita spricht kein Wort Deutsch und
heißt eigentlich anders. Sie ist erst vor ein paar Wochen nach
Deutschland gereist, um Frau M. rund um die Uhr zu pflegen. Deren
einziger Sohn wohnt 200 km entfernt. 1200 Euro zahlt er Edita im
Monat, bar auf die Hand, ohne einen Cent an die Sozialversicherung
abzuführen. Eine Rundumbetreuung durch legale deutsche Pflegekräfte
wäre fünfmal so teuer. Und Edita verdient dreimal so viel wie ein
Durchschnittsverdiener in Litauen.
“Mittlerweile gibt es schon mehr als 100.000 solcher Arbeitsplätze”,
sagt Bernd Tews, Geschäftsführer des Bundesverbandes privater Anbieter
sozialer Dienste (BPA). Seine Branche leidet massiv unter der
Billigkonkurrenz.
“Viele Heime haben mittlerweile Leerstände 20-30%. Auch die ambulanten Pflegedienste kämpfen mit drastischen
Nachfragerückgängen”, klagt Tews. Bis zu 5000 legale Arbeitsplätze
seien in den vergangenen Jahren verloren gegangen.
“In einigen
Stationen mussten wir einem Viertel unseres Personals kündigen”, sagt
Eva Hofmann, Direktorin des Caritasverbandes Gießen.
“Viele Angehörige
beschäftigen lieber unqualifizierte Frauen aus Osteuropa, nur um Geld
zu sparen.”
Der Pflegekritiker Claus Fussek sieht dies anders. “Die meisten
Normalverdiener haben gar keine Alternative zur illegalen
Beschäftigung”, sagt der Münchner, der selbst einen ambulanten
Pflegedienst leistet. Ein Platz in einem durchschnittlichen Heim koste3000-4000 Euro im Monat, die Rund-um-die-Uhr-Betreuung zu Hause
sogar mindestens 6000 Euro.
“Welcher Normalverdiener kann das auf Dauer
bezahlen?”
Qualität der regulären
Betreuung ist mangelhaft: “Das Wichtigste für viele alte Menschen ist,
einfach mal in den Arm genommen zu werden. Im ambulanten Dienst haben
die Pfleger oft nicht einmal Zeit für ein Gespräch.”
Caritas-Direktorin Hofmann kennt dieses Problem, “aber wir
können nicht jemanden 24 Stunden lang zur Betreuung abstellen”. Und so
toleriert ihre Institution mittlerweile selbst offensichtliche Fälle
von Schwarzarbeit.
“Es ist nicht unsere Sache, diese Familien
anzuzeigen. Uns ist wichtig, dass unsere Fachkräfte den medizinischen
Teil der Betreuung machen”,
sagt Hofmann. Mit dieser Einstellung steht
die Gießener Caritas nicht allein. “Mittlerweile lassen sich viele
Dienste auf solche Kompromisse ein”, berichtet Fussek. “Wenn ein alter
Mensch ins Heim muss, weil die Angehörigen angezeigt wurden, verliert
auch der Pflegedienst einen Kunden.
Ohne diese Damen aus Osteuropa
würde unser Pflegesystem kollabieren.”
Au-Pair-Frau für ältere Herrschaften
Mit einer Aufweichung der Einreisebestimmungen möchte die
Altersforscherin Ursula Lehr die Betreuung wenigstens auf halblegale
Basis stellen.
“Es könnte so etwas wie eine Au-Pair-Frau für ältere
Herrschaften geben, die sich um die Betreuung außerhalb der Pflege
kümmert”, dazu aber müsse
man “gegen erhebliche Widerstände” die Bestimmung ändern, dass Au-Pairs
in Deutschland nicht älter als 24 Jahre sein dürfen.
Vor allem der BPA bekämpft jegliche Kompromisse.
“Es kann nicht
sein, dass unsere Rechtsgrundsätze über Bord geschmissen werden, nur
weil sich jemand in einer schwierigen persönlichen Situation befindet”,
wettert Tews. Ihm schwebt vor, 1-Euro-Jobber oder
Zivildienstleistende für die Betreuung abzustellen. In der Branche ist
man dagegen skeptisch:
“Ich weiß nicht, ob man in Deutschland überhaupt
genug Leute für solche Aufgaben findet…”
Daheim gepflegt
Zu Hause Nach dem aktuellsten Pflegebericht des Statistischen
Bundesamtes aus dem Jahr 2004 werden die meisten der rund zwei
Millionen Pflegebedürftigen zu Hause versorgt: 987 000 erhalten dabei
ein Pflegegeld als Ausgleich für die Betreuung durch Angehörige, bei
450 000 Pflegebedürftigen übernehmen ambulante Pflegedienste die
Betreuung.
Anbieter Rund 10 600 ambulante Dienste erbringen
häusliche Pflegeleistungen. 55 Prozent der Dienste sind in privater, 43
Prozent in freigemeinnütziger Trägerschaft. Zwei Drittel des Personals
sind teilzeitbeschäftigt.
(c) Financial Times Deutschland 2005
Vokietijos rinka atsigauna (2006 m.)
Stagnacija baigiasi. Ekonomika vėl įsivažiuoja ir galbūt kitamet paims pagreitį.
Kokie ženklai leidžia tai tvirtinti? Ogi išlaidos nedarbo ištiktiems. Jei mažėja, vadinasi, darbo ištekliai pajungiami ekonomikai, tuomet teikiamos paslaugos ir kuriama pridėtinė vertė.
Štai VFR darbo biržos agentūros vadovas teigia, kad įmanomas 6-7 mlrd. eurų biudžeto perteklius.
Turint omenyje Vokietijos darbo rinkos ypatumus, kai geriau už kelius šimtus eurų liekama namuose nei dirbama, tai yra geras ženklas, nes jei nenaudojama valstybės parama, vadinasi, ji yra užsidirbama arba ją teikia privatus sektorius (atlyginimo forma). Tai liudytų mainų plėtrą ir ekonomikos atsigavimą.
Bundesagentur-Chef hält 6 Milliarden Überschuss für möglich
“Die
Konjunktur läuft sehr gut”, sagte Weise in einem Interview mit der
“Financial Times Deutschland”. “Wir haben weniger Menschen, die
entlassen werden, und wenn sie entlassen werden, finden sie schneller
einen Job”, begründete Weise die besseren Aussichten.
Ob
der Überschuss sogar im Bereich von 7 Milliarden Euro liegt, “wird
davon abhängig sein, wie das letzte Quartal läuft”
tim/dpa-AFX (c)
http://www.spiegel.de/wirtschaft/ spiegel online (c)
2008 m. gegužės mėn. komentaras: šiais metais tikimasi 20 Mrd. biudžeto perviršio! VFR atsigauna, ir iš to naudos turės visas pasaulis, ne tik (Rytų) Europa. Lietuvai V-ja - trečias pagal svarbą ekonominis partneris.
STUDIJOS VOKIETIJOJE
STUDIJOS VOKIETIJOJE
“Man
18 metų, labai NORIU studijuoti VOKIETIJOJE
- ką man daryti?”
Visų pirma
– n e s k u b ė k . Išvažiuoti visada suspėsi. Tik klausimas:
KAIP Tu tam būsi pasirengęs, ar sugebėsi įsisavinti tai, ką ten
bus galima pasiimti.
Išanalizuok studijų alternatyvas.
Pasidomėk, kokie yra privalumai + trūkumai, šansai + rizika. Turėk omenyje, kad
ateityje galbūt galėsi dalyvauti Lietuvos ir Vokietijos (taip pat Austrijos,
Šveicarijos) studentų mainų programoje, gausi stipendiją (ERASMUS, COPERNICUS,
DBU ar kt.).
Pagalvok, ką žinai
apskritai apie studijas VFR, sritį, kuri Tave traukia, pabendrauk su žmonėmis,
studijavusiais tą dalyką VFR + Lietuvoje.
Svarbu išsiaiškinti,
kuo pagrįsti Tavo lūkesčiai ir norai, KAIP Tu apskritai esi pasirengęs
studijoms, ar teisinga, nepasenusi, išsami Tavo informacija (apie studijas,
gyvenimą Tavo pasirinktame mieste, finansavimą).
Nepamiršk, kad vien
jau pats buvimas Vokietijoje sąlygos tai, jog vokiečių kalba bus
nuolatinė Tavo bendravimo kalba, kad šalia nebus Tau artimų žmonių, kad
Vokietijoje ribotos finansavimo galimybės (pvz., legalaus darbo ES naujųjų
valstybių gyventojams). Be to Tave skirs didelis atstumas nuo Lietuvos -
savaitgaliais negalėsi grįžti namo pas artimuosius: juos matysi 1-2 k. per
metus.
Jei gali - pastudijuok Lietuvoje (nors 1 metus). Mokslai gimnazijoje
(vidurinėje mokykloje) ir universitete (aukštojoje mokykloje) labai
skiriasi tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. Tam reikia tokiu savybių kaip
savarankiškumas, nuoseklumas, atsakingumas. Savarankiškas darbas studijų metu,
literatūros šaltinių paieška ir jų studijavimas, o ne atmestinas vieno
vadovėlio paskaitinėjimas (kaip buvo mokykloje), gali būti tikras iššūkis, su
kuriuo nelengva susidoroti gyvenant užsienio valstybėje, kur mažai ką pažįsti
ir pagalbos susirasti pradžioje bus sunku.
Gerai, jei jau turi
savarankiško darbo, veiklos, apskritai gyvenimo patirties. Be to nuolat
tyrinėji ir supranti savo tikruosius gabumus, charakterio savybes, savo
trūkumus bei stiprybes. Žinai, kas yra sėkmingo mokymosi, bendravimo,
bendradarbiavimo trukdžiai bei motyvai.
Jei Tau 18 m., Tu tikrai realiai suvoki savo sugebėjimus ir jų nepervertini,
turi užtikrintą finansavimo šaltinį, mėgsti naujus ir ilgalaikius pokyčius, esi
lankstus, tada pirmyn!
Atmink, kad studijuodamas Lietuvoje, sužinosi apie ERASMUS programa ir daugelį
kitu, pvz. kaip COPERNICUS, galbūt
rasi studijų fondus, remiančius studentus ir absolventus iš Rytu Europos (KAAD, DBU, Mummert Stiftung etc.). šie
fondai abiturientu ir pirmųjų semestrų studentų paprastai neremia. Vyresnių kursų Lietuvos studentai turi didelius šansus išvažiuoti
studijuoti į VFR. Žinoma, jei to sieks. Ir ne tuščiom, o su stipendija.
Kuo aukštesnė studijų pakopa
- tuo didesnė tikimybė gauti finansavimą.
* Tai reiškia, kad nuo pirmo kurso studijų beveik niekas
neremia.
* Baigus 2 kursus, jau galima dalyvauti ES mainų
programose (ERASMUS), COPERNICUS, Mummert Stiftung, ar bent jau pradėti domėtis
studijų (finansavimo) galimybėmis,
* baigus bakalauro studijas – atsiveria podiplomines
studijas remiantys fondai kaip KAAD, F. Ebert Stiftung, DBU, DAAD ir kt.
* Baigus magistro studijas – doktorantūrai finansavimą
galima gauti iš minėtų podiplominių fondų, sėkmingai įsidarbinti institute
(pagal specialybę), laboratorijoje, pagalbiniu tarnautoju.
* Turint daktaro
laipsnį, stipendijos dydis gali siekti apie 1600 eurų, rėmimo laikotarpis –
iki kelių metų (stažuotėms, habilitacijai, vadovėliams rašyti, projektams
vystyti ir kt.).
Pamąstyk, galbūt vasaros atostogų metu galėsi atlikti praktiką Vokietijoje
ar dalyvauti vasaros kursuose?
Būtų gerai, jei
prieš studijas VFR savo kalbos žinias pagilintum kalbos kursuose. Ar žinai, kad
Braunšveigo universitetas teikia stipendijas vasaros kursams (vok. Landeskunde,
Fachsprache Technik) ?
Su DAAD iš esmės
neįmanoma ten patekti dėl didžiulės studentu konkurencijos. O gal atrasi
internete daugiau universitetu, kurie skiria stipendijos vasaros kursams ar
atleistų Tave nuo mokesčio ? Panarasyk www.google.de
įvesdamas atitinkamas sąvokas kaip Stipendium Sommerkurs.
Kuo skiriasi studijos Lietuvoje ir Vokietijoje ?
1. Studijų programų skaičius
VFR galima studijuoti dalykus, kokie LR apskritai nedėstomi (egiptologija,
Japonijos teise, IT apsaugos vadyba). Pasirinkimo galimybės yra nepalyginamai
didesnės VFR. Tiesa, to paties dalyko studijos skiriasi kiekvienoje žemėje, kadangi
švietimo ir mokslo reguliavimas priklauso federalinės žemės (vok. Land’o)
kompetencijai. Tos pačios žemės universitetuose gali būti didelių skirtumų dėl
studijų turinio, egzaminavimo tvarkos, reikalavimų.
2. Studijų vietų skaičius (Numerus clausus)
VFR daugumos dalykų studijos nėra ribojamos vietų skaičiumi. Populiarių -
nebūtinai perspektyvių - dalykų (ekonomikos, psichologijos, teises) studijų
vietų skaičius ribotas (vok. Ortsbeschränkungen). Tačiau įmanoma
studijuoti kituose universitetuose, i kuriuos galite gauti kvietimą studijoms (vok.
Zulassungsbescheid), jei savo
anketoje (vok. Antrag auf Zulassung)
tinkamai išreiškėte pageidavimus dėl studijų prioritetų.
LR didelę reikšmę vaidina valstybiniai egzaminai ir jų pažymiai. Tam tikrų dalykų
vidurkis yra labai svarbus. VFR įmanoma studijuoti ką nori, jei turi atestatą;
tik klausimas - kur ir ką veiksi po studijų.
3. Studijų kalba
VFR pagrindinė studijų kalba yra vokiečių. Tiesa, yra nemažai tarptautinių
studijų programų ir anglų k. (tiek
bakalauro, t.y. B.A., tiek ir magistro, t.y. M. A., netgi doktorantūros, vok. Promotionstudium).
Kai kur atskirus studijų programos dalykus baigti galima anglų, prancūzų, ispanų, italų k. Dvikalbės studijos (studijos 2 kalbomis) irgi nėra retenybė.
4. Dalykinė terminologija
VFR mokslinė kalba ir mokslinis stilius yra sudėtingas. Lietuvoje tam tikri reiškiniai,
dalykai, institucijos vadinami visiškai kitaip; kai ko apskritai nėra LR ir
greitai nebus.
Užsieniečiui patartina turėti ne tik paprastus žodynus, bet ir dalykines kalbos
(Fachsprache) žinynus. Susipažink su norimo dalyko terminija dar būdamas
Lietuvoje. Jei gali, pastudijuok 1-2 m. atitinkamą dalyką Lietuvos aukštosiose
mokyklose. Įsigyk bent 1 vadovėlį vokiečių k., ieškok atitikmenų lietuviškai.
Dalykiniu žodynų LR nėra
išleista daug: yra ekonomikos, technikos, matematikos, teises vokiečių- lietuvių
kalbų žodynai. Tačiau ir šių žodynų vertė dažnai yra ginčytina, kadangi juos rengė
kalbininkai, rečiau - patys specialistai, skaitantys aktualiausią literatūrą
modernia vokiečių kalba. Bet kokiu atveju net ir naujausiame žodyne visu vokiškų
terminų nerasi. Todėl jų prasmę, atitikmenis teks (susi)rasti ir suprasti pačiam.
Užsivesk storesnį sąsiuvinį, kuriame rašysi nežinomas reikalingas sąvokas,
suskirstyk pagal atskirų dalykų ir jų atšakas, sritis. Skaitydamas nauja tekstą,
išsirink svarbiausias sąvokas. Jos tikrai kartosis. Išmokęs kelis šimtus
dažniausiai vartojamu specifiniu terminu, galėsi laisvai suprasti dalykine
kalba ir sparčiai žengsi pirmyn. Nepalik išverstų naujų žodžių knygų ar lapų
kopijų paraštėse. Surink juos vieną vietą. Retkarčiais pasitikrink, ar žinai jų
prasme. Ateityje jų vėl gali tekti ieškoti storajame žodyne.
5. Studijų trukmė
LR universitetuose bakalauro studijų trukmė - 4 m., magistro - 1,5-2,5 m. Jos
paprastai tiek ir trunka. VFR per 4,5 m. įmanoma gauti magistro laipsnį. Bet tai
tik „įmanoma“. Daug studentu studijuoja ir dirba, todėl studijų pabaiga nusitęsia
netgi per kelioliką semestrų.
Turėti studento pažymėjimą - nereiškia būti studentu. Dažnai asmuo tam įsirašo
aukštojoje mokykloje, kad galėtų naudotis studentiškomis nuolaidomis –
transportu, bendrabučiu, užsisakyti pigesniu paslaugu.
VFR įmanoma studijuoti visa gyvenimą ir iki pat paskutinės žemiškosios kelionės
(t.y. į Anapilį) nebaigti studijų. Garbaus amžiaus žmonės auditorijos suole VFR
nėra retenybė. Peržengus tam tikrą laiką (Regelstudium+3 ar 4
semestrai), reikės mokėti studijų mokestį (500-650 euru).
Lietuvoje kol kas nėra tokio dalyko kaip Regelstudium (kaip manai, koks
terminas būtų lietuviškas atitikmuo?). Lietuvoje studentai gauna pažymėjimus,
kuriuose būna numatyta preliminari studijų baigimo data. Didele dalis LR
studentu studijas baigia būtent iki to termino.
6. Studijos ar darbas: abituriento požiūris VFR ir LR
VFR abiturientas sprendžia, ką toliau veiks: eis dirbti, eis į profesinę
mokyklą (po 3 m. įgys profesiją (vok. Ausbildung, Lehre), atliks karinę
tarnybą ar studijuos. Vokiečiai dažnai „paskaičiuoja“, kad studijoms jie „sugaiš“
daug laiko (4-7 m.), pamąsto, ką jie iš to naudingo sau gaus. Paprastai
didžioji dalis abiturientų neskuba studijuoti, o pasirenka profesinę mokyklą (vok.
Ausbildung), nes jau pirmuosius
mėnesius ne tik mokysis, bet dirbs, t.y. turės pajamų. Mokydamiesi profesinio
rengimo mokykloje, lygiagrečiai atliks praktiką. Ir ne bet kur, o įmonėje, įstaigoje,
kitoje artimoje praktikai organizacijoje. Mėnesinis atlygis (Ausbildungsvergütung)
siekia 400-1000 EUR. Už tokią sumą galima pragyventi net ir milijoniniame
didmiestyje, metropolyje, jame gyvenant mėgautis didmiesčio teikiamais
privalumais.
Po 3 m. profesinėje
mokykloje laikomas baigiamasis egzaminas, ieškoma darbo. Perspektyviems
moksleiviams (vok. Auszubildende)
pasiūlomas darbas toje pačioje įmonėje, kur atlikta praktika, dirbta. Tai ypač
būdinga amatų (vok. Handwerk) srityje. Šiuo metu keli 100 000 įmonių ieško,
kam galėtų perduoti verslą - dėl savininko amžiaus, profesijos nepopuliarumo šeimoje,
tarp giminaičių, dėl atsakingu ir aktyviu darbuotoju trukumo. Todėl įmonėje išugdyti
darbuotojai (Azubi) yra labai svarbus ir galbūt įgyja pirmenybę kitų
pretendentų atžvilgiu. Žinoma, jei jie yra geri organizatoriai, verslus ir
mielai imasi veiklos iniciatyvos. Kvalifikacija ir meistriškumas čia nevaidina
esminio vaidmens. Viskas yra išmokstama.
Lietuvoje požiūris i profesinį mokymą (profesines mokyklas) labai skiriasi nuo
VFR. Retas turėdamas labai gerus pažymius, pasirinks darbą, o ne sieks brandos
atestato ir studijuos.
LR abiturientas, likus 1 m. iki abitūros egzaminu, maždaug žino, ką jis norėtų
veikti ir kur galbūt galėtų studijuoti. Todėl atitinkamai pasirenka
valstybinius egzaminus, apsilanko atvirų durų dienose (aukštojoje mokykloje).
Jei baigiamųjų egzaminu pažymiai yra neblogi ir leidžia (tėvų) finansinės
galimybės, Lietuvos abiturientas būtinai pasirinks studijas - universitete, akademijoje,
kolegijoje.
Jei įmanoma, didmiestyje,
nes tai siejama su didesne darbo rinka ir įsidarbinimu, baigus studijas, be to
didesnėmis pajamomis ir karjeros galimybėmis. VFR studentas pasirenka ten,
kur gali studijuoti. Miestas, kuriame studijuoja, Vokietijoje nebūtinai
siejamas su profesine karjera. Aukštos kokybes studijos yra ir mažesniuose
miesteliuose, kuriuose vos keliolika tūkstančių gyventojų (pvz., Katholische
Universität Eichstätt).
Ateitis ir norimas darbas LR siejamas su atitinkamos (prestizines) krypties
studijomis ir diplomu. VFR moksleiviams studijos nėra didelė vertybė. Jie kuo anksčiau
siekia savarankiškumo ir netgi daugelis negalvoja apie abitūros egzaminus ir
gimnazijos baigimą, laikydami tai grynu laiko švaistymu,- esą taip jie g. „prarasti“
net 3 metus. Nes baigus 10 ar 13 klasių – t.y. darbinės pajamos dabar ar baigus
vidurinį mokslą - realiai būtų tos pačios, pasirinkus profesinę mokyklą.
LR investicija į
studijas - į save ir savo išsilavinimą - yra žymiai populiaresnė. Lietuvoje dažnai
nepasitenkinama vienu diplomu, siekiama antro. Studijuojami kiti dalykai, stažuojamasi
užsienyje, mokomasi kelių užsienio kalbų.
7. Studijų turinio organizavimas
VFR studentas pats sprendžia, kokius dalykus jis mokysis atitinkamą semestrą.
Be to studijų nuostatai VFR yra liberalesni, numato daugiau pasirenkamų
(alternatyvių) dalykų nei palyginti Lietuvoje. LR privalomų dalykų yra žymiai
daugiau. Pasirenkami dalykai dominuoja studijų pradžioje (per pirmuosius 2 m.).
LR studentas mažiau suka galvą dėl to, ką jis veiks kita semestrą. Daug kas už
jį jau yra suplanuota.
8. Studijų rezultatų kontrolė/savikontrolė
Semestro pabaigoje VFR studentas gali apsigalvoti ir nelaikyti tam tikru
dalyku. Jei apsisprendę laikyti, laike ir neišlaikė, gali perlaikyti ar
pakartoti kita semestrč be jokiu asmeniniu nepatogumu. LR neišlaikytas
egzaminas ar įskaitą gali būti susiję su papildomomis finansinėmis išlaidomis,
stipendijos netekimu, mokesčiu už mokslą. Todėl bent jau sesijos metu mokomasi
gana daug ir rimtai.
9. Ar yra studijų mokesčiai?
Pirmosios studijos (Erststudium) kai kuriose žemese yra nemokamos. Daugumoje
žemių antrosios (Zweitstudium, kai kur ir Aufbaustudium,
Zusatzstudium) jau yra mokamos (peržengus studijoms skirtą laiką,
taip pat reikia mokėti mokestį).
Butinai išsiaiskink prieš studijuodama(s), ar TIKRAI pirminės
studijos Tavo pageidaujamoje aukštojoje mokykloje (universitete) tikrai NEMOKAMOS!
VFR doktorantūra yra nemokama. Jei
asmuo įsirašo („įsimatrikuliuoja“) į studentų sąrašą (Einschreibung, Immatrikulation)
universitete, jis kaip ir kiti studentai turi sumokėti socialinę rinkliavą (Sozialbeitrag,
Semesterbeitrag), kurios dydis (priklausomai nuo universiteto) gali siekti
nuo 60 iki 260 eurų. Tada galima naudotis studentui priklausančiomis nuolaidomis:
važinėti viešuoju transportu mieste (regione aplink ta miestą) su vadinamuoju Semesterticket,
gyventi bendrabutyje (kaina- 120-350 eurų per mėn.) etc.
10. Kur mokesčių tikrai NEBUS?
Tai tik diskusijų objektas ir laiko klausimas (iki 2015 m.).
Mokslo sistema šiuo metu VFR yra reformuojama. Nuo 2005 m. žemės jau įvedė arba
įves (pvz., NRW - SS 2007) įvesti mokesčius už pirmąsias studijas (įvesta
žemėse kaip Hamburgas, NRW - už antrąsias studijas, t. p. už Langzeitstudium,
yra mokesčiai pietinėse žemėse - Bayern, Baden-W.): ypač ten, kur rinkos
ekonomika aktyvesnė ir kur socialdemokratų pozicija yra gana silpna.
Žinoma, daugelis žemių vyriausybių suinteresuotos nauju finansavimo šaltinių-
studijų rinkliavomis. Taciau yra tikėtina, kad Rytinėse žemėse (ypač tokiose
kaip Schleswig Holstein, Mecklenburg-Vorpommern), mokslas ir
ateityje bus nemokamas. Kodėl? Todėl, kad šiose žemėse sparčiai mažėja gyventojų,
ypač jaunimo, kartu ir jaunų darbuotojų – galbūt būsimų mokesčių mokėtojų.
Ekonomika „šlubuoja“, Šiaurės rytų regionas nesivysto. Uždaromos
švietimo įstaigos, aukcionuose parduodami nuvertėję pastatai, gyvenamieji
namai. Šiuo metu siekiama pritraukti jaunu žmonių iš Rytu Europos-
darbuotojų, studentų ir kitų potencialių mokesčių mokėtojų ateityje.
Kvalifikuotųu specialistųu versle, amatuose (Handwerk)
ateityje tikrai pritrūks, todėl universitetai VFR Rytinėje dalyje tikrai neįves
studijų mokesčių, nes taip atbaidys studentus kartu ir pasmerks regiona visiškam
sunykimui. Rostock‘o, Kiel‘io, Stralsund‘o, Lübeck‘o aukštosios mokyklos šiuo
metu sparčiai modernizuojamos. Įvedamos populiarios ir paklausios studijų
programos, steigiami nauji institutai ir viliojami kvalifikuoti dėstytojai.
11. Dėstytojų potencialas ir žmogiškieji ištekliai
VFR yra daug specializuotu mokslo ir tyrimo įstaigų- katedrų,
institutų, centrų. Juose dirba aukštos kvalifikacijos mokslininkai, aktyviai
konkuruojantys dėl teisės dėstyti viena ar kita dalyką (vok. Lehrbefugnis).
Specializacija ir nuolatiniai moksliniai tyrimai, publikacijos yra savaime
suprantamas dalykas.
VFR daugumą dalykų dėsto habilituoti daktarai, profesoriai,
mažų mažiausia mokslu daktarai (docentai). Baigiamiesiems darbams VFR paprastai
vadovauja profesoriai. LR kai kur dar drąsiai dėsto doktorantai ir netgi
vadovauja magistro darbams. Žinoma, taip bus tik pereinamuoju laikotarpiu-
greitai Lietuvoje dėstys tik mokslu daktarai.
11. Studijų šaltiniai
LR paskaitų metu gausi 85-115 % medžiagos, reikalingos egzaminui. VFR geriausiu
atveju –apie 65 %. Tai reiškia, kad literatūros reiks ieškoti pačiam. Medžiagos
paieška bibliotekoje, atrinkimas, kopijavimas- techninis darbas- atims siek
tiek laiko. Vadovėlius rasi bibliotekoje ir galbūt galėsi išsinešti. Gerai, jei
nusipirksi panaudota vadovėlį už kelis eurus. Paieškok! Atitinkami studentu skelbimai
kabinami fakultete, studentiškų skelbimu lentose ir visur ten, kur galima ir
negalima.
Nauju vadovėlių kainos LR/VFR skiriasi kardinaliai. To paties
autoriaus - pasaulinio klasiko- knyga Lietuvoje gali kainuoti 32 lt, o VFR - 45
eurus. Todėl prieš studijas verta nusipirkti tokias klasiku knygas ir veikalus
lietuviu kalba, kokiu tikrai Tau reikės. Tai taikytina, kalbant apie
socialinius mokslus (politologija, psichologija, sociologija, ekonomika),
humanitarinius mokslus (filosofija, teologija) ir netgi gamtos mokslus.
Pasidomėk, kokie vertimai yra išleisti lietuvių k. Tiesa, nepamiršk, kad studijuodamas
rašto darbus turėsi rašyti vokiškai (arba angliškai, jei bus leidžiama pagal
studijų programą ar dalyką).
******************************************************************************
Man 18 metų, noriu išvažiuoti dirbti į
Vokietiją/Austriją: nuo ko man pradėti?
Jei gali- mokykis toliau Lietuvoje.
Vokietijoje, Austrijoje legalaus darbo galimybes yra apribotos iki pat 2011 m.
Atmink, kad dėl legalaus paprasto (’’juodo’’) darbo konkuruoja patys vokiečiai
(2005 m. balandį - VFR buvo 5,2 mln. bedarbiu). Jei jie neima siūlomo darbo,
tada pirmenybe įsidarbinti turi senųjų ES šalių piliečiai, o tada tik naujųjų
ES saliu piliečiai - lenkai (38 mln.), čekai, vengrai, slovakai ir tokie kaip
Tu (LR piliečiai).
Gyvenamosios vietos paieška
Bendrabutis
a) Studentų bendrabutis
Tai bene pigiausias gyvenamosios vietos variantas. Žinoma, mažesniuose
miestuose (Bochume, Rostoke) pasitaiko išimčių, kad kambarys privačiai kainuoja
žymiai pigiau (iki 200 EUR) nei kambarys bendrabutyje.
Jei paduodi paraišką dėl studijų, nelauk, kol gausi teigiama atsakymą dėl
studijų vietos. Kuo anksčiau- bent 6-12 mėn. -prieš studijų pradžią nusiusk
savo anketa dėl bendrabučio (t.y. uzsiregistruok eileje). Kur ? Studentu
savivaldos organizacijoje studijų miesto Studentenwerk’e (www.studentenwerk.de). Tam nereikia būti
studentu. Studento pažymėjimą/kvietimą studijuoti (Zulassungsbescheid) pateiksi
tada, kai atvyksi studijuoti. VFR didmiesčiuose yra itin sunku gauti
bendrabuti, todėl nedelsk. Nusiuntęs savo paraišką dėl bendrabučio pasitikslink,
ar Tave užregistravo eilėje ir įtraukė į kandidatų (Bewerber) duomenų bazę.
Bendrabutyje gali gyventi ne tik studentai, bet ir tam tikrų programų
praktikantai, stažuotojai, mokslininkai, universiteto svečiai. Jie paprastai
moka daugiau nei studentai. Tai nustato atitinkamo miesto Studentenwerk.
b) Jaunimo bendrabutis
Kai kurios katalikiškos organizacijos kaip Katholische Hochschulgemeinde KHG
(yra kiekviename mieste, pvz. Bonoje www.khgbonn.de)
Salesianum Dom Bosco salesianum.de,
Kolping http://www.kolpingmuenchen.de/haeuser/KolpingWohnheim.htm
turi savo bendrabučius ir siūlo ten gyventi jauniems, dažniausia besimokantiems
žmonėms t.y. studentams, moksleiviams, Azubi.
c) Kiti bendrabučiai
Kai kurios visuomenines organizacijos turi nuosavus bendrabučius, i kuriuos
priima ir užsieniečius. Kaip juos surasti? kreipkis i vietinį Studentenwerk (Abteilung Wohnen), paprašyk
informacijos, paieškok brošiūrų. Bendrabučio gali paieškoti ir internete (www.google.de įvesk žodį wohnheim ir miesto pavadinimą,
pvz., Berlin). Išsiaiškink užsieniečių priėmimo galimybes ir sąlygas. Paklausk
vietiniu studentu (studentu atstovybeje-AstA, Fachschaft), ka jie mano apie
Tavo šansus gyventi ten ir ką jie apskritai žino, kur ir kaip galima ieškoti
gyvenamosios vietos mieste ar užmiestyje.
Privataus kambario paieška
Miunchene, Kelne, Hamburge (is dalies ir Berlyne) susirasti gyvenamąją vietą nėra
lengva. Kambarys gali kainuoti iki 380 EUR/mėn. Studentenwerk’o ir universiteto
skelbimu lentose būna skelbimu. Klausimas- kelintas Tu šį skelbimą perskaitei
ir kokie Tavo realūs šansai. Ieškodamas kreipkis pagalbos i savo pažįstamus,
kurie žino įvairių „metodų“,turi daugiau informacijos šaltinių, patirties ieškant.
Galbūt jie Tave nukreips tinkama linkme.
-
> Kilo minčių, klausimų? Nori daugiau
sužinoti apie studijas Vokietijoje?
-
> Klausk, rašyk el. paštu, susisiek
tiesiogiai!